Šarūnas NARUŠEVIČIUS
Lankydamasis kapinėse, atkreipiau dėmesį į netoliese susikūprinusį maždaug 45-erių vyrą. Du balti žiedai rankoje bylojo, kad jis lanko kažkieno kapą, tačiau jo elgesys buvo neįprastas. Užsukę į kapines, vyrai paprastai padeda porą žiedų, pamindžikuoja minutę kitą ir, skendėdami prisiminimuose, drožia kas sau. O šis vyras, iš kišenės išsitraukęs lapelį, ėmė pusbalsiu skaityti jame parašytą tekstą. Iš vėjo atneštų nuotrupų suvokiau, kad tai eilėraštis. Baigęs deklamuoti, vyras pasielgė dar keisčiau: lapą sulankstė, įdėjo į skardinę dėžutę ir užkasė pačiame kape, prie juodo akmens paminklo.
"Aš mamai nepaprastai skolingas, - nuo pirštų purtydamas prikibusio juodžemio gabaliukus tarė man keistuolis, pamatęs, jog prisiartinau. Netrukus supratau, kad pataikiau tokiu momentu, kai jam norėjosi atsiverti atsitiktiniam nepažįstamajam. - Tai aš jai atėmiau gyvybę ir atsikvošėjau tik per laidotuves. Nebijokit, aš ne toks žudikas, kuriuos sodina ir teisia. Aš mamą pribaigiau taip gerdamas ir ją išnaudodamas, jog sunku įsivaizduoti. Vieną dieną jos širdis neatlaikė.
Vaikystėje šlykštėjosi degtine
Daugeliui mūsų sunku prisipažinti intymesnį menkniekį artimiesiems, o traukinyje sutikę nepažįstamą bendrakeleivį kartais atveriam jam visą sielą ir širdį. Taip ir šis vyras - nutarė išsipasakoti man, nepažįstamam pašnekovui, nes žinojo, kad mūsų nesieja bendri pažįstami, mes net nežinom nieko vienas apie kitą. Netrukus išsiskirsim ir niekada daugiau nebesusitiksim.
Pasivadinęs Algimantu, pakvietęs prisėsti ant suolelio netoli jo mamos kapo, nepažįstamasis ėmė pasakoti:
"Mano tėvai buvo paprasti žmonės, darbininkai. Nieko netrūko, gyvenom kaip visi. Kaip ir visi, turėjom dviejų kambarių butą, vasarą, kaip visi, važiuodavom į Palangą, aš, kaip visi, buvau pionierius, o tėvas gėrė. Iš pradžių - kaip visi, vėliau - smarkiai, o mano atmintyje tėvas išliko geriantis labai daug. Motina verkė ir pyko, tėvas nuo jos gynėsi atsitverdamas pykčio siena, keldamas pavydo scenas, kurios visada baigdavosi muštynėmis. Jei bandydavau mamą užstoti, kliūdavo ir man. Tada nuoširdžiai nekenčiau degtinės, buvau davęs žodį, kad gyvenime prie jos neprisiliesiu.
Išgėrinėti su draugais patiko
Tačiau vyresnėse klasėse su draugais ėmiau lankytis vakarėliuose, šokiuose, iškylose. Visada buvo geriama ir rūkoma. Nenorėjau būti pašiepiamas "skystuku", o atrodyti vyresnis, tad svaigalų paragavau ir aš. Baisiai pykino, vėmiau, bet po trečio ketvirto karto skrandis "apsiprato". Alaus nebeužtekdavo. Nuo spirituoto vyno ar net degtinės ne tik nebepykino, bet apimdavo malonus svaigulys. Išgėrus atsipalaiduoti, pataisyti nuotaiką tapo įprotis. Tai dabar suprantu, kad, neturėdamas nė aštuoniolikos, tapau priklausomas nuo degtinės - aš ieškodavau progų išgerti, jau pats organizuodavau linksmus pobūvius. Bet koks renginys be svaigalų atrodė nykus ir beprasmiškas. Net pažiūrėti futbolo į stadioną, į kiną ar į šokius eidavau tik išgėręs. Iš pradžių užtekdavo išgerti kartą per mėnesį, vėliau - per savaitę. Paragavus apimdavo nenumaldomas noras tęsti išgertuves iki nugriuvimo. Rytą atmintyje - skylė, bet tai baimės nekėlė. Netrukus mano išgertuvės tęsdavosi kas savaitgalį nuo penktadienio vakaro iki pirmadienio ryto, kai "dūšią" atgaivindavo bokalas alaus.
Pakliuvo į užburtą ratą
Po to buvo metalų apdirbimo studijos technikume, tarnyba armijoje, tėvo laidotuvės - jis girtas pakliuvo po sunkvežimiu. Nieko neliko iš kūno, teko laidoti uždarytame karste. Ėmiau dirbti buitinės technikos remontininku, vedžiau. Taisykloje buvo priimta už smulkias paslaugas atsilyginti buteliu, o progos išgerti vijo viena kitą: tai kieno nors gimtadienis, tai vardadienis, tai kas gimė, gavo premiją ar ką nors nusipirko. Neturėdamas nė trisdešimties pastebėjau, kad sukuosi užburtame rate. Blaiviam mintys sukosi apie vienintelį dalyką - kaip išgerti. Nedaug, tik gurkšnelį. Be jo negalėdavau nei dirbti, nei bendrauti. Kaskart duodavau sau žodį - štai išgeriu rankoje laikomą stiklinaitę ir kimbu į darbą. Juk dėl šimtgramio pasaulis nesugrius? Tik šimtą, tik. Tačiau vos gyslomis pasklisdavo šiluma, siela tiesiog klykdavo reikalaudama antros ir trečios. Sustoji tik visai pasigėręs. Dirbti būdavo labai sunku. Tai dar būtų pusė bėdos - vos imdavaisi blaivytis, pagirios tapdavo tokios sunkios, jog neatsipagiriojęs jausdavausi lyg mirštantis ligonis. O koks rankų drebulys - sagos neužsisegsi! Bandymas atsipagirioti baigdavosi nauju pasigėrimu. Ir taip diena iš dienos, mėnuo po mėnesio.
Mūsų kontoroje buvome tokie keli, gal dėl to ir laikėmės. Visi linksmi, visi - auksinių rankų meistrai. Bet ir gerklės auksinės. Pamenu, susėdę džiaugdavomės, kad nesam alkoholikai, nesivoliojam grioviuose. Apkalbėdavom narkomanus, kad tie - ne žmonės, tikrai degradavę. Neseniai sužinojau, kad "įsišovę" aguonų nuoviro narkomanai džiaugiasi, kad jie - ne degradavę alkoholikai: nedvokia degtine, nešlitinėja, negriuvinėja gatvėse...
Girtos pavydo scenos
Žmona ir pyko, ir barė - viskas beviltiška. Pastebėjau, kad nebegaliu su ja, o ir ji stengiasi miegoti atskirai, su sūnum. Ėmiau kaltinti žmoną šaltumu, nepagalvodamas, kaip jai miegoti šalia degtine dvokiančio bei knarkiančio vyro. Negana to, man visur vaidendavosi žmonos meilužiai. Kai žmoną darbe trisdešimtmečio proga pasveikino bendradarbiai ir įteikė krištolo vazą bei puokštę rožių, įniršęs paleidau dovaną į sieną, o gėles sutrypiau. Kartais žmoną sekdavau. Jei ji prieidavo prie lango pažiūrėti ar nelyja, sulaukdavo mano priekaištų, kad gatvėje meilužiui davė ženklą.
Tada dar tikėjau geriąs "kaip visi" - pagriovyje juk nesivolioju, o kad nugriūnu girtas be sąmonės savo kambaryje, neabejojau, nesiskaito. Tad gėriau toliau, kol vieną dieną žmona mane paliko, išsikraustė iš buto ir jį pardavė. Dabar gyvena Amerikoje, ištekėjusi už kito. Girtas sudeginau stakles. Mane išmetė iš dirbtuvių. Prisiglaudžiau pas mamą, nes neturėjau, kur daugiau eiti. Netektys labai skaudžiai žeidė, išgėrus būdavo lengviau. Tada visai nebeliko, ko bijoti ir saugotis. Tad neišsiblaivydamas gėriau kokį pusmetį, kol baigėsi santaupos".
Subtilūs kankinimo metodai
Tada dar nekilo nė mintis mesti gerti, tad pradėjau be peilio pjauti savo motiną, - užsirūkęs toliau pasakojo Algirdas. - Maldaudavau, prašydavau, galop reikalaudavau pinigų pagirioms. Mama sakydavo nebeturinti. Žinojau, kad ji meluoja, norėdama man gero. Gal, neturėdamas už ką, bent tą dieną negersiu. Aš pradėjau pardavinėti jos daiktus. Pragėriau papuošalus, senus kailinius, magnetolą, patalynės komplektus, skirtus "juodai dienai", stalinę lempą. Net jos pasą kažkokiems sukčiams iškeičiau į butelį. Tiek buvau nusiritęs, jog pragerdavau net maisto produktus. Tad vos grįžusi iš parduotuvės, motina cukrų ir aliejų pilstydavo į kelis indus, dešrą supjaustydavo, kad tik aš neišneščiau.
Kartą, lygiai prieš dvejus metus man nepaprastai reikėjo atsipagirioti, o mama užsispyrė daugiau neduosianti nė cento. Aš smogiau jai į veidą. Ji nukrito verkdama, bet nepasidavė. Supratau, kad ją užgrūdino mano tėvo - jos vyro daužymas. Sugalvojau subtilesnį, dar tėvo nežinotą metodą, kaip išpešti pinigų: virtuvėje pačiupau duonriekį ir rėkdamas ėmiau juo kapoti kairįjį riešą, - pasakotojo balsas ima trūkčioti. Numetęs nuorūką, Algimantas atvynioja rankovę ir rodo pailgus randus. - Žinojau, kad peilis nėra labai aštrus ir mirtinai nesužeis, bet žaizdos buvo nemenkos, gerai, kad sausgyslių nekliudžiau. Ranka apsipylė krauju, o motina raudodama susmuko kampe ir sukuždėjo pinigus paslėpusi avalynės dėžėje pilkuose batuose. Į alaus barą išlėkiau nespėjęs nė rankos apsirišti, tik užspaudęs nosine. Kitą katrą, negavęs pinigų, iššokau per langą. Gyvenome antrajame aukšte, todėl tikėjausi tik pagąsdinti, bet susilaužiau koją. Kol gulėjau ligoninėje, mama atnešdavo ne tik maisto, bet ir litų - "gydytojams ir slaugėms". Pinigus, žinoma, išleidau degtinei ir alui - vos iš ligoninės neišmetė.
Pati pasveikino save
Naudojau daug įvairių psichologinio teroro metodų prieš mamą, kad tik ji duotu litą kitą pagirioms. Kartą, buvo žvarbokas kovo mėnuo, nuplėšęs nuo jos chalatą nepasidrovėjau vienais apatiniais išgrūsti ir uždaryti balkone. Išleidau tik po to, kai mėlynuodama nuo šalčio bei gėdos pasakė, kur pinigai. Keturis kartus koriausi, vieną kartą jau buvau be sąmonės, mama vos spėjo nupjauti virvę. Buvau padegęs sienų apmušalus, kitą kartą - savo lovą. O kiek kartų dažiau langus, kirviu kapojau duris, peiliu badžiau minkštus baldus - net nesuskaičiuočiau. Kaskart paklaikusi motina iš slėptuvės trukdavo pinigus. Jei neturėdavo - aš skelbdavau paliaubas ir, nepaleisdamas žiebtuvėlio ar peilio, laukdavau, kol ji parneš pasiskolinusi.
Paskutinis jos gimtadienis buvo jubiliejinis. 60 metų. Kito gimtadienio ji jau nebesulaukė. Prieš jubiliejų miesto laikraštyje ji pati sau užsakė sveikinimą nuo manęs, sūnaus. Nuėjusi pati surašė tekstą, padavė savo 20 metų senumo nuotraukėlę, pati užmokėjo. Ji labai norėjo, kad bent vienas kaimynas manytų, jog aš, jos sūnus, nors ir geriu, bet nesu beviltiškas. O aš, abejingai perskaitęs "savo" sveikinimą, šaltai pakštelėjau jai į skruostą ir pareiškiau, kad jubiliatas stato butelį. Kai išsiblaiviau, mamos namie nebuvo - ji atgulė į ligoninę. Širdis sustreikavo. Pirmą kartą, bet ne paskutinį.
Nereikia jokių vaistų
Taip ir neaplankiau jos ligoninėje. Neišgėręs negalėjau ten eiti, prisigėrusiam nebe tai rūpėjo. Grįžusi namo mama man nepriekaištavo. Paskutinius metus ji man niekada nebepriekaištavo. Tik liūdnai linguodavo galvą.
Kad ji mirė vieniša ligoninėje, sužinojau tik kitą dieną, nes tąkart voliojausi girtas kažkokioje landynėje. Naujiena basliu smogė per galvą. Išsiblaiviau ir suvokiau, kaip mamą mylėjau, kad ji - svarbiausias mano gyvenime žmogus, kurį pats nukankinau. Visą parą beveik blaivus prastovėjau prie jos karsto ir su ja mintyse kalbėjausi, šimtus kartų jai prisiekiau - daugiau nė lašo.
Po laidotuvių (truputį išgėręs) nuėjau į Anoniminių alkoholikų sueigą ir paprašiau išmokyti gerti saikingai, "kaip visi". Ten man atvėrė akis. Paaiškino, jog to nebus, turėsiu rinktis: arba nebegerti nė lašo, arba likti teliūskuotis liūne tarp padugnių. Dar sužinojau, kad alkoholizmas - ne pasileidimas, o liga, deja, neišgydoma. Juk nė vienas mūsų nepradėjo gerti, kad prasigertų. Ir vaistai nuo šios ligos yra patys pigiausi pasaulyje - nereikia gerti jokių vaistų, reikia tiesiog išmokti gyventi negeriant. Pirmas žingsnis - pripažinti, kad turi problemą. Antras - nebegerti. Kaip paprasta ir kaip sunku!
"Mama danguje mane mato "
Kelis kartus paslydęs išmokau gyventi blaiviai. Pakeičiau draugus, susiradau kitą darbą, atnaujinau ryšius su sūnum. Dabar tikrai gyvenu "kaip visi". Gailiuosi tik vieno, kad mama manęs nemato - tikrai manim didžiuotųsi. Aš tikiu, kad ji danguje, kad mane mato ir man padeda. Kažkada aš nesugebėjau net jos pasveikinti jubiliejaus proga, o dabar kasmet, jos gimimo dieną, prie kapo perskaitau savo eilėraštį. Prastas iš manęs poetas, bet mano mamai danguje, ko gero, ne tai svarbu, tiesa? Gerai, eisiu. Turiu darbo. Dirbant lengviau prastumti ilgus vienišus šventadienius, kai aplink geria".
