Danielė BAUKUTĖ
Grigiškėse, Vilniaus gatvėje, gyvenusiems Irenai (43 m.) ir Juzefui (45 m.) Narkevičiams jau seniai labiau rūpėjo butelis pilstuko nei namai ir vaikai. Dar 1996 metais šeimynėlė, auginusi 6 vaikus, buvo įtraukta į policijos kontroliuojamų šeimų sąrašą. Tai negelbėjo, Narkevičiai gėrė ir toliau. O išgėrę mušdavosi, peilius į darbą paleisdavo. 1999 metų viduryje Irena buvo Juzefą peiliu sužalojusi, šis taip pat neatsiliko ir, kaip tvirtino I. Narkevič, kartą net bandė nupjauti jai koją. Kai dar labiau susidraugavo su stikliuku, sutuoktiniams buvo atimtos tėvystės teisės į penkis tuo metu nepilnamečius vaikus (vyriausioji dukra Liucija jau ištekėjusi). Vaikai buvo apgyvendinti internate, tačiau nei Irenai, nei Juzefui dėl to galvų, atrodo, neskaudėjo - abu niekur nedirbo, už butą nemokėjo (jų skolos siekia per 6 000 Lt), tik toliau lėbavo.
Narkevičių kaimynai jau seniai kalbėjo, kad toks Irenos ir Juzefo gyvenimo būdas prie gero neprives. Ir buvo teisūs. Šių metų sausio 10-osios pavakarę girti sutuoktiniai vėl susikivirčijo, I. Narkevič stvėrė peilį ir smeigė vyrui į krūtinę. Šįkart vienintelis dūris buvo lemtingas - buvo pažeista širdis ir Juzefas Narkevičius mirė, o jo žmona atsidūrė teisiamųjų suole.
Versijos
Parengtinio tardymo metu I. Narkevič prisipažino, kad, girdi, besigainiodama nudūrė savo vyrą, tačiau vėliau ėmė keisti parodymus ir kurti įvairiausias versijas: tai vyras per grumtynes pats užgriuvęs ant peilio, tai jį nužudęs kažkoks nepažįstamas asmuo. Vėliau tikino, kad Juzefas seniai kalbėjęs apie savižudybę ir, matyt, galiausiai įvykdęs savo pažadus. Galų gale visą kaltę ėmė versti savo 19 metų sūnui Andrejui. Girdi, iš pradžių jo gailėjusi, norėjusi kaltę pati prisiimti...
"Aš nekalta"
Kiekviena I. Narkevič versija buvo kruopščiai tikrinama.
Dėl tėvo nužudymo A. Narkevičiui iškelta baudžiamoji byla buvo nutraukta. Irenos pasakojimas, kad nužudęs tėvą sūnus prigąsdino ją ir išėjo iš namų, nepasitvirtino, mat Andrejus iškart po įvykio iškvietė policiją ir greitąją pagalbą. Ant pačios I. Narkevič kūno taip pat nerasta jokių smurto žymių. Vadinasi, tą vakarą jos nemušė nei vyras, nei sūnus.
Žodžiu, I. Narkevič primelavo, tačiau iki paskutinės minutės nepripažino savo kaltės. Gavusi paskutinįjį žodį moteris kategoriškai pareiškė: "Vyrą nužudžiau ne aš" ir pradėjo guostis savo nežmonišku gyvenimu. Savo pagraudenimus ji baigė atsiprašydama salėje sėdėjusios motinos: "Mama, atleisk, kad tau suteikiau tiek kančių, bet aš nekalta".
Bylą nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismo teisėjas Algimantas Pivoriūnas, priimdamas nuosprendį, teisiamosios nelaimei, vadovavosi ne emocijomis, o faktais ir už vyro nužudymą Ireną Narkevič nuteisė kalėti 7 metus. Bausmę ji turės atlikti bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje.
