Sigitas STASAITIS
Jei sukelti skandalus ir šokiruoti žmones būtų sporto šaka, tai šiaulietis Gediminas Beržinis (43 m.) būtų to sporto meistras ir gal net Lietuvos čempionas. Meniškos sielos vyras yra įvaręs siaubo daugeliui vyresnio amžiaus Šiaulių dailininkų ir fotografų, nes sugalvoja pusnuoges merginas fotografuoti Kryžių kalne, bažnyčioje, sąvartyne ar kapinėse. Tai ne viskas - G. Beržinis buvo sulaikytas už greitosios pagalbos stoties užminavimą dviem bombomis, drybsojo miesto centre nusišovęs, o prisikėlęs surengė automobilio sudaužymo akciją.
Į pagrindinę Šiaulių centro gatvę, pėsčiųjų bulvaro vidurį, keli vyrai tyliai atstūmė lengvąjį automobilį "Fiat". Tokiuose lengvuosiuose furgonėliuose į prekyvietes atvežami ledai ir prekės, todėl praeiviai į kuklią raudoną mašiną nekreipė dėmesio. Netrukus prie furgoniuko prilėkė lengvasis automobilis "Ford Sierra" be valstybinių numerių. Iš jo iššokę du kaukėti banditai su didžiuliais kūjais ėmė iš visų jėgų tvatinti fiatą. Tai pamatęs iš kavinės išpuolė jaunas vyrukas su dokumentų segtuvu rankoje ir pradėjo rėkti palikti automobilį ramybėje. Tuomet banditai metėsi ant drausmintojo, jį suraitė ir, grasindami peiliu, įmetė į savo mašiną. Nors susibūrė minia žioplių, tik vienas pensininkas išdrįso užrikti ant banditų. Tie kad šoks kriokdami ant žmogelio - pensininko neliko nė kvapo. Kol praeiviai paskambino į policiją, kaukėtieji su įkaitu ramiai nuvažiavo.
Tada išaiškėjo, jog tai buvo ne tikras užpuolimas Šiaulių centre, o G. Beržinio ir jo draugų akcija "Smurtas - tai saviraiška". Kiekvienas praeivis galėjo paėmęs kūjį iki valiai daužyti raudonąją mašiną, iš kurios vakarop liko beformis metalo gniutulas. Virš fiato vėjyje sukiojosi sekso reikmenų parduotuvėje nupirkta pripučiama lėlė, skirta tenkinti pernelyg aistringų viengungių seksualinius poreikius. Nežinia, kaip akcija būtų pakrypusi, jei lėlę su paryškintais lytiniais organais ir stilizuotais drugelio sparnais būtų galėję pasiekti praeiviai. Įsiaudrinę mašinos daužytojai, dėbčiodami į "nepasiekiamąją", tik dar pikčiau mojuodavo kūju.
"Kranklys" G. Beržinį surado tvenkinyje meškeriojantį karosus ir paprašė papasakoti apie savo skandalingiausias akcijas.
- Gediminai, teko girdėti, jog pirmąją savo akciją padarei netyčia - užminavai Greitosios pagalbos stotį.
- Buvo. Vieną rudens dieną, prieš kokius 7-8 metus, užėjau į Šiaulių greitosios pagalbos stotį šnektelėti su pažįstamu gydytoju, tačiau jo neradau. Buvau apsirengęs pagal tuometinę madą: ilgas juodas odinis lietpaltis, juoda skrybėlė, rankoje - madingas juodas "diplomatas". Man beišeinant, į stotį sugrįžo greitosios pagalbos ekipažas: gydytojas, vairuotojas, felčerės. Nežinau, koks velnias mane timptelėjo už liežuvio. Aš lyg sau pačiam, lyg jiems burbtelėjau: "Porą bombelių padėjau, turėtų užtekti". Išėjau pajuokavęs ir užmiršau. Namie jau klojuosi lovą, kai pro duris įsiveržia pažįstamas policijos budėtojas. Liepė apsirengti taip, kaip vaikščiojau po miestą, ir eiti su juo. Kai policijos automobiliu mane atbogino prie Greitosios pagalbos stoties, viską supratau, nes ten - minia policininkų, ugniagesių, kariškių, medikų. Net kažkokie ligoniai stypso su ramentais. Mane suėmė juokas, o kad nepagalvotų, jog tyčiojuosi, delnais užsidengiau burną. Tada iš minios pasigirdo riksmas: "Tai jis! Matot, niekšas dar veidą slepia!"
- Nepasodino?
- Mano laimei, pasitaikė ir protingas, ir su humoro jausmu tardytojas. Be to, grasinimai susprogdinti dar buvo naujiena, todėl atsipirkau tik lengvu išgąsčiu. Tą patį rudenį Lietuvą ėmė drebinti sprogimai, tad jei būčiau pajuokavęs bent porą mėnesių vėliau, mane tikrai būtų pasodinę.
- Gediminą Beržinį visi pažįsta ne kaip sprogdintoją, o kaip "Nuostabiųjų kojų konkurso", 10 metų rodyto per regioninę televiziją, organizatorių. Kodėl rengei būtent kojų konkursą?
- Man visada norėjosi daryti tai, ko niekas nedarė bent jau Lietuvoje. Kita vertus, susiruošusiai į kokį nors "Mis" grožio konkursą mergina turi turėti ir ilgas kojas, ir iškilias krūtis, ir ploną taliją, ir skaistų veidelį, ir intelekto, ir daug pinigų, ir t. t. O mano "Nuostabiųjų kojų" konkurse užtenka parodyti kojas. Mes specialiai nefilmuodavome dalyvių veidų, tad ateidavo moterų iki 45 metų!
- Kodėl nuostabiųjų, o ne gražiųjų kojų?
- Todėl, kad skoniai skirtingi. Vienam vyrui gražios moters kojos lyg degtukai, kitam - kaip fortepijono atramos. Arba, žiūrėk, merginos kojos kaip nulietos, o besifilmuodama konkurse stripinėja lyg kokia ožka. Tad nutarėme, jog rinksime nuostabiausias kojytes. Taip ir rinkom.
- "Nuostabiųjų kojų" konkursą daug kas kritikavo, tačiau jo negalima vadinti tokiu skandalu kaip tavo fotografijos. Dėl ko?
- Papasakosiu, kaip fotografavau etnografiniame muziejuje. Nuvažiuoju ten su merginomis ir vaikinais, visi pasipuošę tautiniais drabužiais. Ten, berods, rašytojos Žemaitės muziejus - neįsidėmėjau. Pamačiusi lietuvišką aprangą, muziejaus darbuotoja maloniai atvėrė duris ir leido fotografuotis senovinėse pirkiose. Kai lietuvaitės ėmė segiotis bliuzeles, darbuotoja sunerimo. Toliau vaizdas toks: mano merginos nusisegusios sijonus raitosi ant aslos ar senoviškose lovose, o muziejaus darbuotoja susiėmusi už galvos bėgioja aplink muziejų šaukdama: "Jėzus Marija, kas dabar bus?!"
- Na, ir kas buvo?
- Ogi nieko, tik gražios nuotraukos. Panašiai "skandalingai" esu merginas fotografavęs kapinėse, prie Kryžių kalno. Ten meldėsi kažkokie maldininkai, tačiau mus pamatę užmiršo Dievą ir atbėgo piktintis. O aš, užuot pabėgęs, ir juos fotografuoju - pasidariau gerų nesuvaidinto pykčio kadrų! Tos nuotraukos buvo daugelyje Lietuvos parodų, vienoje net ir užsienio.
- Kas labiau baugina žmones - nuogas kūnas ar apsiplikinti netinkama vieta?
- Tamsius žmones viskas baugina. Riboto žmogaus mąstymu, jei mergina nusirengė, tai tik tam, kad koks nors kuilys ant jos užliptų... Aš esu giliai religingas žmogus, bendrauju su dvasininkais. Daugelis jų išsilavinę, mane supranta, neprieštarauja, kad, pavyzdžiui, merginas "nepadoriai" fotografuočiau bažnyčioje. Bėgant laikui žmonės šviečiasi, sužino, kaip yra pasaulyje. Praėjo metai, vienas vakarinis laikraštis reklamai panaudojo lietuvaitę, kuriai vėjas lyg netyčia kilsteli tautinį sijoną - per televizorių visi šimtus kartų matėme. Dabar dar ir milžiniški reklaminiai plakatai reklamuoja tos lietuvaitės klyną. Ir nieko, niekas nesipiktina, niekam neužkliūva. Gerai, surengiau ne nuogalių, o paprastos skerdienos nuotraukų parodą. Vėl kažkam užkliuvo, piktinosi.
- O ko siekiama tokiomis akcijomis kaip tas automobilio daužymas? Nemažai žmonių, menininkų, ypač vyresnio amžiaus, sako, jog tai - ne menas.
- Žinoma, daug kas pasakys, kad menas yra tik kokios nors įžymybės nutapytas portretas pamaldžiu žvilgsniu ar moters skulptūra ant fontano. O pasaulis juk toks įvairus, kad netelpa į jokius rėmus. Gatvės akcijose nieko nesiekiu įrodyti - sugalvojame ką nors originalaus ir darome. Ir daug kas pasaulyje daro, tik mes, kaip visuomet, atsiliekame. Štai pernai per savo gimtadienį nutariau "nusišauti" ir "nusišovęs" gulėjau miesto centre. Šiemet sudaužėme automobilį. Atsibodo paprastai fotografuoti Nidoje - nusivežiau pripučiamą lėlę iš sekso reikmenų parduotuvės. Net garsieji Lietuvos fotografai stebėjosi - kaip gi taip Nidos kopose ar prie paminklo Jūratei su tokia nešvankybe... O pradėjęs visas savo "nesąmones" gaunu vis daugiau kvietimų dalyvauti parodose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
- O kaip tavo nuotraukas ir akcijas vertinti paprastam žmogeliui, įpratusiam manyti, kad mašiną galima tik taisyti, bet ne daužyti, o nuoga mergina dera grožėtis tik po antklode ir tai tik apčiuopomis?
- Žmonėms nekenktų paprasčiausiai susimąstyti, koks pasaulis įvairus, kad jame juk visko gali nutikti. Ir nutinka.
- Visa tai išgirdus labai įdomu, kokia tavo specialybė? Juk nešvankybių fotografų ar mašinų daužytojų niekas neruošia.
- Daug kur mokiausi: ir žemės ūkio ekonomikos, ir Kūno kultūros institute, ir Šiaulių pedagoginiame matematikos, nes tėvas - matematikas. Ir visa tai mečiau. "Žemkėje" nepatiko, nes mokėsi daug "plūgų", Kūno kultūros institute - daug tokių su raumeniu kaukolėje. Tarp matematikų vyravo "sausuoliai". Baigiau tai, kas buvo tikrai įdomu - Klaipėdos konservatoriją. Esu kultūros darbo vadybininkas.
- Ką gi, ačiū už interviu ir sėkmės rengiant naujas šokiruojančias parodas bei akcijas.
Kalbėjosi S. Stasaitis
