Daiva daugiau neidavo net motinos liepiama į tėvo kambarį. Tūnodavo užsidariusi savo kambaryje antrajame aukšte. Jau ir taip nešneki, dabar tepratardavo vos kelis vienskiemenius žodžius. Bačiulienei atsirado dar vienas rūpestis: vis galvojo, pas kokį daktarą vesti dukterį. Matė, kad su ja dedasi negeri dalykai, tačiau vis lūkuriavo tikėdamasi, kad mergaitės uždarumas ir nenoras bendrauti pamažu praeis. Norom nenorom pati turėjo rūpintis vyru - gerai, kad šeimos gydytoja tęsė nedarbingumo lapelį: su viena ranka mokyklos virtuvėje nepasisukiosi. Nuolat ūdijama padavė Aurimui du tūkstančius litų, bet pasakė, kad daugiau negaus nė cento, nes dar ne visos skolos grąžintos. Bačiulis burnojo, nes buvo įsitikinęs, kad žmona slepia nuo jo pinigus, o jeigu pusvelčiui išdalijo jo sukauptus daiktus, pati esanti kalta. Ir tegu nė nesvajoja apie pardavimą, nes taip pasirašytų sau mirties nuosprendį! Moteris dažniausiai tylėdavo nuleidusi akis ir sukandusi dantis, kad tik neišsprūstų koks piktas žodis.
Aurimas Bačiulis, gavęs pinigų, pirmiausia prisipirko pilną barą alkoholio. Gerdavo beveik neišsiblaivydamas, o užkąsdavo tik konservais. Šūkaudavo, rėkaudavo, keikdavosi. Buvo piktas ant viso pasaulio. Atrodo, patikėjo, kad niekada nebepasveiks, kad visą likusį gyvenimą praleis invalido vežimėlyje. Anksčiau retkarčiais, įsitvėręs kėdės ar stalo, bandydavo atsistoti: vis dar ruseno viltis, kad galės paslankioti bent po kiemą. Pykdavo, niršdavo, kad toks bejėgis, bet turbūt manė, kad jo, boksininko, treniruotas kūnas gali anksčiau ar vėliau atsigauti, paklusti jam. Iš pradžių jo nejudrų juosmenį ir kojas masažuodavo Nijolė, vėliau buvo nusisamdęs ateinančią slaugę. Tačiau jokių teigiamų pokyčių neįvyko. Gydytojai gūžčiojo pečiais, atsargiai patardavo susitaikyti su nelemtim, nors kartais prabildavo apie stebuklą, kurių neva pasitaiko medicinos praktikoje. Be jokių skrupulų paimdavo siūlomus pinigus, nes, be abejo, žinojo, su kuo turi reikalų, ir išrašydavo naujų nematytų vaistų. Bet kai pinigai Bačiulio rankas pradėjo aplenkti, nuo jo nusisuko ir medikai.
Kartkartėm Aurimas, apsvaigęs nuo degtinės, burbėdavo pats sau panosėje: "Koks kvailas buvau, tikras idiotas, kad susigundžiau dideliais lengvais pinigais. Turėjau žinoti, kad niekas nieko už dyką neduoda, kad gyvenime už viską reikia mokėti. Tik debilas gali galvoti, kad pinigai patys plauks į rankas ir kad taip gali būti visą laiką. Anksčiau ar vėliau visi geri dalykai pasibaigia. Galėjau ramiai treniruoti skustagalvius ir tenkintis trenerio algele. Bet ne, kur tau: kuo aš blogesnis už kitus, daug kvailesnius už mane? Kekšė Nijolė balindavo akis, kai pasakydavau, kad vėluoja atlyginimas; dukrytę irgi reikėjo puošti, kad motinai nedarytų gėdos. Jei tokia protinga, kam leido susidėti su Šefo kompanija? Kodėl nepasakė - gana, užtenka, visų pasaulio pinigų neuždirbsi? Džiaugdavosi kiekvienu brangesniu daiktu, kurį partemdavau į namus. Neapsižiūrėjau, ir pradėjo vizginti prieš vyrus uodegą, ištvirko, ėmė dulkintis su kuo papuola. Kalė! O dabar pažiūrėti negali į mane, suka nosį į šalį - girdi, smirdi, pats pasikeisk pampersus, ne mažas vaikas esi... O kitąsyk, matyt, paniręs į prisiminimus, sumurmėdavo: "Kokio velnio reikėjo lįsti po kulka? Didvyris mat atsirado! Matrosovas! O kas iš to išėjo? Tu kaip šūdas dvoki invalido vežimėlyje. Šefas, Grogas, Krysia ir dar bent keli patiesę kojas po velėna. Jeigu Šipas neprikąs liežuvio, tie, kurie išsaugojo sveiką kailį, sės už grotų ilgiems metams. Net geriausi, garsiausi Lietuvos advokatai jų neišsuks, nes lengvai uždirbtas pinigėlis greitai tirpsta, o teisininkų apetitai kaip ant mielių auga. Ne gyvenimas, o mėšlo krūva!"
Vieną naktį Aurimas Bačiulis susapnavo baisų sapną. Nežinia kaip atsidūrė miške; atrodo, buvo ruduo; staiga išgirdo kraupų staugimą, tikriausiai vilko; kol svarstė, kur bėgti, iš visų pusių staugė jau keli vilkai; puolė į priekį ir pataikė į gilią duobę; kai pamėgino atsistoti, kažkas jį laikė už plaukų; ūmai pamatė iš žemės išlendančius sulenktus pirštus ilgais nešvariais nagais - jie kirto į veidą, perrėžė skruostus, ėmė smaugti. Dusdamas ir springdamas suriko ir pabudo nuo savo gerklinio, neatpažįstamo balso.
Valandėlę giliai alsavo nedrįsdamas nė pajudėti. Paskui, supratęs, kad tai buvo košmariškas sapnas, tamsoje pagraibė Nijolės. Tačiau jos nebuvo. Grįžusi iš ligoninės, Bačiulienė miegodavo antrajame aukšte ir tik rytais, pravėrusi miegamojo duris, žvilgteldavo, ką veikia vyras.
Paniška baimė vis dar neapleido Aurimo ir neištvėręs jis dar kartą sušuko. Tačiau, be abejo, jo niekas neišgirdo. Vis dėlto jam palengvėjo. Atsigėrė mineralinio vandens ir staiga labai aiškiai prisiminė, kur matė tuos sulenktus pirštus ilgais nešvariais nagais. Regis, tai atsitiko po pusmečio ar daugiau, kai Šefas ėjo išpažinties pas kleboną. Vieną naktį jo kambaryje pasigirdo keli šūviai. Tąsyk budėjęs Bačius puolė prie durų, bet jos buvo užrakintos. Daužė kumščiais, kol spynoje trakštelėjo raktas ir išlindo Šefas - išbalęs, prakaitas žliaugia per veidą, dantys taukši, rankos dreba. "Aš ją, kurvą, nušoviau, - sumurmėjo ir dėbtelėjo paklaikusiomis akimis į Aurimą. - Eik pažiūrėti". Bačius stumtelėjo vadą į šalį ir šoko į kambarį. Nuoga mergina gulėjo ant grindų, kraujas sunkėsi į kilimą. Blausioje šviesoje Bačius įžiūrėjo kelias žaizdas krūtinėje ir galvoje. Pabandė kruviname kakle užčiuopti pulsą, bet jo nebebuvo. Vilkdamas kojas, iš paskos atkūprino šefas. "Kokia kekšė, - burbėjo lyg pats sau, lyg asmens sargybiniui, - gundė, viliojo, kol užsimaniau, o tada sukryžiavo kojas. Girdi, čia ne jos, o mano problema. Kai ištratinau, puolė mane su peiliu. Tikra nevisprotė. Ką turėjau daryti?" Mergina buvo čigoniško grožio pavyzdys: juodbruvas veidas, ilgi, juodi it varno sparnas plaukai, rudos nelyg kaštonai akys, plačios lūpos, didelės pūpsinčios krūtys, plonas liemuo, sultingos šlaunys, smarkiai apžėlęs šakumas. Kartu su krauju galėjai įžiūrėti ant kūno žvilgančius prakaito lašelius. Aurimas pasilenkė ir užmerkė jai akis, nes negalėjo pakęsti įniršusio laukinio žvėries žvilgsnio, kuris netgi mirties akimirką nepasikeitė.
"Ką darysim?" - paklausė Bačiulis. "Ką nors daryk, - suvebleno Šefas, sėdėdamas ant plačios dvigulės lovos ir delnais spausdamas smilkinius. Pats jis turbūt nebuvo pratęs žudyti: tą bjaurų darbą atlikdavo jo parankiniai. - Pakviesk Grogą. Ją reikia išvežti. Kekšė, kaip ji drįso iš manęs tyčiotis?! Girdi, ji cielka".
Kai BMW atrūko Grogas, mergina jau buvo suvyniota į krauju persisunkusį kilimą, o jos drabužiai sugrūsti į juodą šiukšlių maišą. Papuošalus - žiedus, auskarus, grandinėles, apyrankę - Šefas pasiliko sau. Bačius pamėgino atvesti jį į protą, sakydamas, kad visa tai gali tapti daiktiniais įrodymais, įkalčiais, tačiau gaujos vadeiva vamptelėjo triaukštį rusišką keiksmažodį ir pagrasino pistoletu, kurio apkaboje dar buvo likusios kelios kulkos. "Vežkit kuo toliau nuo Kauno ir kuo giliau užkaskit! - įsakė jau spėjęs atsigauti. - Kilimą ir drabužius sudeginkit!"
Kilimas su mergina vos tilpo į automobilio bagažinę, maišą su drabužiais numetė ant užpakalinės sėdynės. Nors dar buvo naktis, vis tiek buvo velniškai pavojinga važiuoti su tokiu kroviniu. Grogas ir Bačius, trumpai pasitarę, nudūmė dešiniąja Neries pakrante Žeimių link. Neprivažiavę Šėtos, pasuko į mišką. Artėjo ruduo ir bet kur galėjai užšokti ant ankstyvųjų grybautojų. Vienas kasė, o kitas "zeksavo". "Gana, - pagaliau nutarė Grogas, - kad ir kokia pašėlusi ta mergšė buvo, iš tokios duobės neišsikapstys". Jie atitempė ryšulį ant duobės krašto ir staigiai stumtelėjo. Kūnas dusliai žnektelėjo. Grogas stvėrė kastuvą, bet Aurimas jį sulaikė: "Reikia padoriai paguldyti, kaip priklauso". Jis įsiropštė į duobę, atvertė merginą ant nugaros ir sudėjo rankas ant krūtinės. Ūmai vieną akimirką jam pasivaideno, kad numirėlės vokai krustelėjo, o lūpas iškreipė šėtoniška šypsena. Bačius kaip įgeltas tuojau pat iššoko iš duobės...
"Nereikėjo tada lipti į duobę ir čiupinėti tos mergšės - nuogos, atšalusios, kruvinos, - dabar pagalvojo Aurimas Bačiulis, niekaip negalėdamas sulaukti, kol nuo ryto aušros pradės šviesėti miegamojo langas. - Juk ne aš ją nušoviau, o Šefas, kokio bieso jai vaidentis košmariškame sapne ir dar grasinti pilnais žemės aštriais nagais? Ko ta mano sumauta sąžinė maištauja? Juk toks buvo mano darbas. Dariau, kas buvo įsakyta, ir viskas. Jei tik būčiau cyptelėjęs apie Šefo ir gaujos darbelius, pats būčiau buvęs pastatytas prie sienos. O juk, kai reikėjo, gelbėjau Šefą rizikuodamas savo gyvybe. Argi šitaip pasielgęs neatpirkau savo kaltės?"
Tačiau kad ir kaip Bačius mėgino save teisinti, vis tiek jautė, kad "dūšioje" dvokia tarsi tvarte, kuriame stovėjo bent dešimt kumelių. Šlykštus plaukuotas kirminas jį graužė ir graužė iš vidaus. Ypač pagiriojant naktimis, kai niekaip negali sulaukti ryto. "Suknistas reikalas, - murmėjo Aurimas, burnoje vatulodamas sukepusį liežuvį. - Ir koks šėtonas mane sugundė?"
XI
Vieną šiltą birželio dieną, kai danguje tvenkiasi perkūnija, Aurimas Bačiulis sėdėjo kieme ir nuobodžiaudamas dairėsi po gatvę. Pro tvoros statinius pamatęs grįžtančią dukrą, privažiavo arčiau cementinėmis plytelėmis iškloto tako.
- Kur amžinai pradingusi? Ko niekada su manimi nepasišneki? Ar aš tau ne tėvas?
Mergaitė stabtelėjo, kažkaip skersakiuodama nužvelgė Bačiulį ir, paniekinamai suraukusi kaktą, išpoškino:
- Tu man daugiau ne tėvas! Man tokio tėvo nereikia!
- Užsičiaupk, sutrauka! - sušvokštė vyriškis ir sviedė į dukterį sulankstytą laikraštį.
Netrukus sugrumėjo perkūnija, kelissyk netoliese žybtelėjo ir trenkė žaibas. Tuoj turėjo prapliupti lietus, tad Bačiulis grįžo namo. Vasaros liūtis greit užėjo, greit ir praėjo. Oras po perkūnijos buvo gaivus, taip ir traukė atgal į lauką. Aurimas susirado meškerę ir pasuko už namo - ten, prie sklypo tvoros, tyvuliavo tvenkinys, iškastas dar anais laikais, kai vyko statybos. Šeimininkas planavo įsirengti didžiulį atvirą baseiną - su tekančiu vandeniu, išklotą plytelėmis. Ne blogesnį, kokius turi amerikonai. Tačiau kai tapo invalidu, nebebuvo nei pinigų, nei ūpo. Neprižiūrimas tvenkinys pradėjo užželti, jame kaupėsi dumblas. Prileido įvairaus mailiaus, tačiau veisėsi tik ešeriai ir kuojos. Kartkartėmis, sėdėdamas vežimėlyje prie vandens, juos šerdavo, o retsykiais užmesdavo meškerę, nors dažniausiai nieko nepagaudavo. Šią šiltą popietę Bačiulis nutarė praleisti prie tvenkinio. Užsimaukšlinęs ant akių tenisininko kepuraitę, įmerkė meškerę su jauku ir ėmė laukti. Po pusvalandžio, saulei maloniai šildant, jis pradėjo snūduriuoti. Jį vėl apniko nesmagios mintys. Aurimas dar kartą sugrįžo į praeitį, visiškai nenoromis prisiminė paskutinį vakarą, kai saugojo Šefą. Tąsyk jie trise nuvažiavo į ramią užmiesčio kavinę. Pastarosiomis dienomis Bačiui pradėjo atrodyti, kad juos kažkas visą laiką seka. Bet kai jis pasidalijo savo mintimis su Šefu ir Grogu, tuodu tik pasijuokė iš jo. Vis dėlto Aurimas slapta nudžiugo, kad tą vakarą vadeiva neužsimanė "sublizgėti" nuolat jo lankomame restorane miesto centre, o nusprendė atsipūsti pustuštėje priemiesčio kavinaitėje. Jie ramiai girsnojo septynių žvaigždučių konjaką kramsnodami sviestainius su lašiša ir laukė karšto patiekalo. Staiga į vidų įtaukšėjo dvi akinamo grožio merginos - tikriausiai kokios manekenės - ir įsitaisė prie gretimo stalelio. Šefo akys tuojau pat sužvilgo. "Bačiau, į priekį, - tarstelėjo jis. - Kabink abi!" - "Ar nepakaks vienos? - pusiau juokais atkirto Aurimas. - Ta kairėje, su raudonu kostiumėliu, velniškai patogi: išlankstyta kaip gero kalvio. Pirštus apsilaižysi, Šefe". - "Ne, man labiau patinka šatenė. Ji, atrodo, keliais pirštais aukštesnė. Mėgstu ilgas mergas, nes jų kojos ilgos lyg geležinkelio bėgiai", - nusižvengė Šefas. "Su ilgom kojom - ilgas reikalas!" - pašmaikštavo Grogas. "Bachūre, - kumštelėjo jam į pašonę vadas, - prie reikalo reikia eiti tiesiai, nepradėti nuo mažojo kojos pirštelio. Nagi, Bačiau!" Aurimas galantiškai prisėdo prie merginų ir užgiedojo įprastinę "maldelę". Ūmai jį vėl nusmelkė negera nuojauta: gražuolės galėjo būti brangios, aukščiausios klasės prostitutės, gal net kokio turtuolio išlaikomos, arba - jis net nenorėjo apie tai galvoti - paprasčiausias jaukas, ant kurio užkibus... Bet nevykdyti vado įsakymo ir grįžti atgal prie laukiančių sėbrų jis nieku gyvu negalėjo. Merginos, ilgai nesilaužydamos, sutiko prisėsti prie jų įkaitusios kompanijos. Šefas mostelėjo padavėjai, kuri tuoj pat atnešė gero prancūziško šampano, ledų ir didelę puokštę rožių. Bet, nepraėjus nė pusvalandžiui, į kavinę susigrūdo keturi ar penki grėsmingai atrodantys jauni vyrai, tikri gorilos, ir patraukė tiesiai prie besilinksminančios kompanijos. "Kas leido čiupinėti mūsų mergas?" - suniurzgė vienas, nedviprasmiškai laikydamas ranką ant užpakalinės kelnių kišenės. "Mes jų nepažįstame! - suklego gražuolės. - Pirmąkart matom. Jie mudvi prievarta atsitempė prie savo staliuko!" Grogas nutvėrė kėdę ir pasiruošė tvoti per makaulę tam, kuris pirmas išdrįs prieiti arčiau leistino atstumo. "Kas jūs tokie, po velnių, esat?!" - pašoko iš vietos Šefas. Bačiui vėl pasivaideno, kad tai tie patys tipai, kurie juos jau keletą dienų nuolat persekioja, turbūt laukdami geros progos suvesti velniaižin kokias sąskaitas. Grogas tvojo kėde vienam atėjūnui per kuprą, merginos kliegdamos puolė į šalis, kažkas apvertė stalą, žvangėdami ant grindų krito buteliai ir lėkštės. Staiga Bačius pamatė, kad grasintojas iš tikrųjų išsitraukė pistoletą, trūktelėjo saugiklį ir akimis ieško Šefo. Aurimas suprato, kad nesuspės išmušti iš rankų ginklo, tad šoko prie vado, kūnu pridengdamas jį. Po akimirkos pokštelėjo šūvis, Bačius ir Šefas griuvo ant grindų. Užpuolikai ėmė keiktis, vienas jų kažką šūktelėjo ir visi nėrė pro duris. Dar kelias sekundes Aurimas nieko nejuto, bet ūmai juosmenį surakino baisus skausmas, o per nugarą ėmė bliaukti kraujas. Dar nespėjo Šefas išsiropšti iš po jį užgriuvusio sunkaus Bačiaus kūno, kai ištikimasis asmens sargybinis prarado sąmonę...
Kol Aurimą Bačiulį, tūnantį invalido vežimėlyje, kamavo slogūs praeities prisiminimai, prie jo katės žingsniais sėlino Daiva. Ir tik likus pusmetriui vyriškis pašoko iš snūdo ir staiga atsigręžė. Mergaitės veidas buvo baisus, jos povyza bylojo apie beprotišką ryžtą.
- Vaike, kas atsitiko? Ką darai? - baimės pagautas riktelėjo Bačiulis.
Bet jo šauksmas nebegalėjo sustabdyti dukters.
- Nekenčiu tavęs! Nekenčiu! Tu žudikas! - pasikeitusiu, svetimu balsu išrėkė mergaitė ir griebė už vežimėlio.
Aurimas dar bandė nusitverti už atramų, tačiau buvo vėlu: su visu vežimėliu pūkštelėjo į vandenį. Pakrantėje buvo negilu, Bačiulis plakė rankomis mėgindamas išsilaikyti ant vandens, bet suparalyžiuotoji apatinė kūno dalis gramzdino jį tarsi akmuo. Jis springo, prunkštė, duso, kapanojosi iš paskutiniųjų, kol vanduo kliūstelėjo į plaučius. Aurimas neteko sąmonės. Tamsa, plūstelėjusi į vyzdžius, įsiveržė į smegenis, o paskui ir į visą kūną. Po valandėlės Aurimas Bačiulis paniro į dumblą. Į labai panašų dumblą, per kokį jis klampojo pastaraisiais metais...
Daiva Bačiulytė, tarsi praradusi protą, aikčiodama ir šūkaudama, raudodama visu balsu, puolė į namus, užbildėjo į antrąjį aukštą, įgriuvo į savo kambarį, užsirakino duris ir sukniubo ant grindų raudamasi plaukus, draskydama nagais veidą. Kas ją begalėjo paguosti šiame gyvenime?
