Didžiųjų simfoninių kolektyvų 2002/2003 m. sezonas baigiasi - tą liudija ir netradicinės, šventiškos programos, ir pasitelkti joms solistai. Gegužės 9 d., įprastą simfoniniams koncertams penktadienį, paskutinį simfoninės muzikos vakarą Kongresų rūmuose parengė Valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas Gintaro Rinkevičiaus.
Beje, iškilminga šio kolektyvo koncertų sezono pabaiga dar prieš akis - gegužės 24 d., tęsdamas rimtą ir ambicingą tradiciją, Valstybinis simfoninis orkestras repertuaro kraitį papildys dar vienu koncertiniu operos atlikimu, skambės R. Leoncavallo “Pajacai”.
Grįžkime prie gegužės 9 d. koncerto, kurį parengė trečius metus Valstybinio simfoninio orkestro dirigento asistentu dirbantis Vytautas Lukočius. Jaunasis dirigentas pastaruoju metu tęsia meno aspirantūros studijas doc. G. Rinkevičiaus klasėje, tobulinasi J. Sibeliuso muzikos akademijoje pas prof. L. Segerstamą ir J. Panulą.
Prie šio kolektyvo dirigento pulto gana dažnai stoja jaunosios kartos dirigentai - M. Piečaitis, S. Radžiūnas, vis dažniau išvystame atsakingas programas parengusį V. Lukočių, kurio drąsą, norą rizikuoti, maksimalistiškai užsimoti liudija ir naujausioji programa. Minėtą vakarą skambėjusios trys monumentalios, konceptualiai sutelktos S. Rachmaninovo, B. Bartoko ir A. Skriabino kompozicijos (su kiekviena jų vis gausėjanti orkestro sudėtis) - tai trys skirtingi amžininkų meniniai žvilgsniai, formavęsi pirmųjų XX a. dešimtmečių tėkmėje (kūrinių parašymo laiko intervalas 1907-1919 m.).
Jas interpretuoti reikėjo dirigento ryžto, kurį, kaip vieną minėto koncerto vertybių, pirmiausia norėtųsi pažymėti, nors ir ne viską interpretacijoje pavyko meniniu bei techniniu požiūriu įgyvendinti. Kitas dalykas, kad ir dirigentui, ir orkestrui būtų sveika ir naudinga šią programą bent dalimis pakartoti kituose koncertuose, nenurašyti jos į archyvus - tuomet galėtume kalbėti ir apie dar tobulesnius rezultatus.
Pradžioje skambėjęs S. Rachmaninovo Trečiasis koncertas fortepijonui ir orkestrui, visų pirma pianistinis opusas su itin reikšminga, išsikerojusia, dramaturginę medžiagą formuojančia šio instrumento partija. Ją parengęs P. Geniušas, pataruoju metu neretai interpretuojantis šio kompozitoriaus kūrinius, nesistengė apsiriboti vien “dainuojančiu” visų fortepijono partijos segmentų pobūdžiu.
P. Geniušas nelinkęs apsistoti prie nugludinto muzikinio įvaizdžio, tad kaskart, grįždamas prie tų pačių kūrinių, jis skirtingais būdais žadina jų gyvybinius syvus, ir tai kiekvienu atveju įdomi patirtis klausytojams.
Nesinorėtų teigti, kad naujasis S. Rachmaninovo Koncerto interpretacinis variantas - jau pasiekta viršūnė, tačiau fortepijono iškalbos požiūriu čia buvo galima aptikti labai įtaigių momentų, sukėlusių gerus prisiminimus, siekiančius visai neseniai įvykusį įsimintiną šio pianisto rečitalį Filharmonijoje (kovo 29 d.). Kaip tik fortepijono solo epizodai S. Rachmaninovo Koncerte driekėsi gaiviu natūralumu, juose brendo ir augo monumentali jėga, motyvuotai prasiveržianti tutti padalose. Tačiau ne visur darniai pynėsi fortepijono ir orkestro srautas, vietomis nusenkantis stipraus, vienodoko garso plokštumoje.
Antrąją koncerto dalį Valstybinis simfoninis orkestras pradėjo ekspresyvia B. Bartoko siuita “Stebuklingas mandarinas”, kurioje, nepaisant tembrinio reljefiškumo, jau vyravo visiškai kitokie nei S. Rachmaninovo orkestrinės kalbos principai. Muzikinį audinį čia kūrė raibuliuojantys pasažai, aktyvi, iškalbinga ritmų ir intonacijų motorika, ostinatinis pulsas, tembrinių dėmių, potepių ar štrichų judėjimas. Ir visa tai jungėsi į skirtingų psichologinių būsenų seką, organizuojamą konstruktyvios kompozitoriaus logikos.
Sudėtingame, V. Lukočiaus veržliai ir reikliai diriguojamame kūrinyje kiek pristigo griežtesnės kompozicijos sandaros pojūčio - ši nuolat kintančio metro, poliritmiška partitūra dabartiniame etape buvo linkusi skaidytis į pavienius epizodus, kurie ne itin glotniai jungėsi į dramaturginę visumą, primindami kruopštų grupinių repeticijų darbą, gerai išmoktas pavienių instrumentų partijas.
Koncertą vainikavusi A. Skriabino “Ekstazės poema” alsavo vieningesne atmosfera, organiškesnėmis melodinių, tembrinių ir dinaminių sluoksnių jungtimis, nors ir šiai partitūrai, jos skambėjimui, ko gero, būtume linkę kelti didesnius dramaturginius, estetinius reikalavimus. Apibendrinant minėtą koncertą, dirigento ir orkestro atliktą darbą, norėtųsi pasidžiaugti tais meniniais siekiais, kurie liudija perspektyvų judėjimą pirmyn.