Retai kada į mūsų scenas užklysta užsienio orkestrai, juo labiau įprasto sezono metu (kitas dalykas - į festivalius). Retai išgirstame ir netolimos valstybės Suomijos atlikėjus, ypač stygininkus, kurių aukštas profesinis lygis - akivaizdi ir nenuginčijama jų vizitinės kortelės dalis.
Balandžio 10 d. Nacionalinės filharmonijos salėje sulaukėme svečių - “Tapiola Sinfonietta” orkestro, priklausančio garsiausiems šios valstybės orkestrams, 1987 m. įkurto nedideliame vakarų Suomijos Espo mieste. Dabartinis šio kolektyvo veiklos tempas - bemaž kas savaitę rengiami koncertai Espo “Tapiola Hall” salėje, apie 50 pasirodymų per metus Suomijoje ir užsienyje, kasmet įrašoma po tris kompaktines plokšteles. Beje, per Vilniuje vykusio koncerto pertrauką buvo galima įsigyti taip pat trejetą monografinių kompaktinių plokštelių su J. Sibeliuso, O. Mustoneno ir L. van Beethoveno muzika. Reikia pridurti, kad šio jauno kolektyvo akiratyje dominuoja baroko, klasicizmo ir šiuolaikinių kompozitorių kūriniai, tą liudijo ir mūsų girdėta programa.
Tarptautinio pripažinimo sulaukęs ne vienas šio orkestro projektas. Kolektyvui nuo 1993 m. vadovauja pagrindinis dirigentas J. J. Kantorowas, taip pat orkestras nuolat dirba ir su antruoju dirigentu - dabartyje tai pianistas, kompozitorius ir dirigentas Olli Mustonenas, kurį išvydome ir Filharmonijos scenoje. Kaip kompozitorius O. Mustonenas brendo formuojamas pedagogo kompozitoriaus E. Rautavaaros, o, žinoma, ir savo intensyvios interpretacinės veiklos. Skambėjęs jo 4 dalių Koncertas trims smuikams ir orkestrui (1998) integravo baroko ir neoromantizmo estetiką, minimalistinio komponavimo principus ir koncertišką, spalvingą orkestrinės faktūros pilnatvę. Patrauklumo partitūrai pastebimai teikė ir puikus atlikimas - solistų P. Kuusisto, M. Eglund, T. Latvala interpretacinė energija, judrus ir paslankus orkestras, užkrečiamas dirigento artistiškumas ir profesinis dalykiškumas.
Ko gero, labiausiai krito į akis ir dirigento O. Mustoneno gebėjimas įtraukti orkestrą ir nuoširdus pačių muzikantų noras įsitraukti į bendrą kūrybinį procesą. Šių dviejų verčių sambūvis, be to, dar pastiprintas profesiniais įgūdžiais, muzikine orientacija visada sąlygoja vientisą, įgyvendintą muzikinę idėją., nesvarbu, ar tai būtų laiko nugludintų istorinių epochų opusai, ar moderni muzikinė kalba. Tuo orkestras “Tapiola Sinfonietta” taip pat privertė patikėti minėto vakaro metu.
Koncerte skambėjo ir dar du opusai - W. A. Mozarto Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 5, A-dur bei L. van Beethoveno Antroji simfonija. Istorinės interpretacijos rūbų apgaubti žinomus ir tradiciniais pavidalais atmintyje įsirėžusius klasikinius kūrinius - seniai nebe naujiena ir nebe eksperimentas. Tačiau mūsų kolektyvai, išskyrus D. Katkaus vadovaujamą Šv. Kristoforo orkestrą, tokiu požiūriu ne itin linkę susidomėti. Ir tai, ko gero, jokia yda, tačiau, kita vertus, kiekviena istorinė, kūrybiška interpretacija mūsų publiką stipriai intriguoja, kitąsyk net trikdo.
Grįžtant prie ‘Tapiola Sinfonietta” klasikinės koncerto repertuaro dalies, kuri nuskambėjo šviežiai, gaivalingai, gyvai, norėtųsi atkreipti dėmesį į istorinės interpretacijos anaiptol ne kaip lemiančio dėmens vaidmenį. Iš tiesų kiek suskaidyta, susmulkinta Mozarto Koncerto frazuotė visiškai neužgožė, o kaip tik paryškino, pasodrino daugiabalsio kūrinio reljefą. Mozartas šioje interpretacijoje tradiciškai išliko melodistas, tačiau greta to sužėrėjo skaidrios faktūros audinio gyvybė, intonacinis įtaigumas. Solo partiją griežęs jaunas virtuozas Pekka Kuusisto ją praturtino improvizaciniu momentu, laisvesniu tempo alsavimu, aktyvizuota artikuliacija. Solisto įtaka, impulsas orkestrui buvo akivaizdūs, tačiau, regis, būtent orkestras savo imlia interpretacija vietomis prabildavo įtaigiau, skoningiau ir natūraliau. Tapiola Sinfonietta griežiant L. van Beethoveną vėlgi negalėjai likti šios muzikos interpretacijos nuošalyje. Žavėjo dirigento įžvalgos suvokiant kompozitoriaus virsmą, atskleidžiant iš praeities paveldėtų kompozicinių pamatų ir jau besistiebiančio naujo muzikinio pastato sąveiką.
Vienas dalykas, kai istorinės interpretacijos, eksperimentai nerangiai slepia nepakankamą atlikėjų techniką, tačiau kita - kai nepriekaištingi techniniai įgūdžiai paskatina tiesiog kūrybingai pažaisti su muzika. Suomių atlikėjams drąsiai taikytinas antrasis, pastarasis variantas. Jų muzikavimas - sintezė dėmesingos, bet nedemonstratyvios duoklės kūrinio originalui ir jaunatviško polėkio, pagarbos klasikinėms vertybėms ir noro naujai suvokti daug kartų perskaitytus tekstus. Gaila, kad šis suomių pasirodymas įvyko netradicinę simfoniniams koncertams Vilniuje dieną, kad sutapo su “Jaunos muzikos” festivalio vakaru, kad jį išgirdo retokos mūsų muzikinės visuomenės gretos.
