Ką Lietuva ir jos žmonės gavo vykstant pastarojo meto valdžios dalyboms? Stulbinamą lietuviškos demokratijos laimėjimą – Seimo rinkimuose nedalyvavusią valdančiąją partiją ir tos partijos vadovą Seimo pirmininką. Tad Lietuvoje partija į valdžią gali ateiti ir aplenkdama rinkimus, nesvarbu, kad savų saviems organizuojamus politinio elito valdžiai patvirtinti.
Į šį faktą kol kas nekreipia dėmesio nei politikai, nei politikos komentatoriai. Politikai nekreipia dėmesio dėl to, kad lietuviškosios demokratijos „laimėjimai“ yra jų duona kasdieninė ir jie niekaip negali pažvelgti į save iš šalies. Jiems užkulisiniai žaidimai bei užkulisiniai susitarimai ir yra tikroji demokratijos plėtra.
Tie žaidimai jau nebestebina ir politikos komentatorių – kad ir kiek stebėtumeisi, lietuviškosios demokratijos nepagąsdinsi. Vis dėlto dabartinė partinė mūsų demokratijos sistema, manyčiau, reikalinga ne tik politinio, bet ir teisinio konstitucinio vertinimo, kuris paaiškintų, kaip įmanoma partijai tapti parlamentine nedalyvavus Seimo rinkimuose ir kokiu pagrindu tokia partija gali dalyvauti valdančiojoje koalicijoje. Manyčiau, kad rimti keblumai kyla ir dėl tos partijos seimūnų mandatų.
Pilietinės demokratijos partijos susikūrimo aplinkybės verčia daryti išvadą, kad Lietuvoje žengtas naujas politinio verslo vadybos žingsnis, praturtinsiantis ir europietiškos demokratijos supratimą. Beje, ar tik ne tie mūsų parodomosios demokratijos ypatumai ir buvo svarbūs mums duris į euro zoną užtrenkę veiksniai, kuriuos nutylėjo europietiškos institucijos? Ką parodė šios partijos steigimas? Lietuvoje, pasitelkus demokratines procedūras, politikams įmanoma persidalyti valdžią steigiant naujas parlamentines partijas. Kitaip tariant, partija parlamentine tampa ne perėjusi rinkimus, o per užkulisinius susitarimus. Tad politikams jau nebereikia švaistyti jėgų ir lėšų rinkimų kampanijoms, nebereikia ir vilioti rinkėjų naujais pažadais.
Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas visai neseniai viešai priekaištavo savo buvusiam šefui Viktorui Uspaskichui, esą tas partiją valdąs kaip kokį „uabą“, kitaip tariant politinį vadovavimą grindžiąs verslo vadybos principais. V. Muntianas nesutinkąs su tokiu vadovavimu, tad esąs priverstas trauktis ir kurti naują partiją, kurioje jau būsią įgyvendinti partinio pilietinio demokratinio vadovavimo principai.
Netruko pasitvirtinti įtarimas, jog dviejų politikų nesutarimas kilo ne dėl polinių principų ar požiūrių į pilietiškumą, o iš skirtingos „uabo“ sampratos – vienam „labas“ buvo partija, o kitam „uabas“ pasirodė esąs parlamentas ir politinė valdžia, kuria dalijamasi kaip „uabo“ akcijomis. Tiesa, nusavintos demokratijos sąlygomis toks supratimas yra visiškai pagrįstas.
Pasidaliję savo įmonių akcijas, du bendražygiai pasidalijo ir partiečius bei turėtą politinę valdžią. Tačiau dalijimasis valdžia ypatingas tuo, kad dalijantis valdžios gali ne sumažėti, o padaugėti. Priklausomai nuo to, kaip žiūrėsi ir kokį politinio verslo planą įgyvendinsi. Politinėje scenoje vykstančio spektaklio žiūrovus dažniausiai patraukia pagrindinių veikėjų kovos, o ypač netikėtai praregėjusių politikų soliniai šokiai „su kardais“, sukeliantys baimingą pagarbą ar net pasigėrėjimo alpulį. Ypač kai tame šokyje ryškėja naujojo „valstybininko“ įvaizdis.
Skandalingas politinio spektaklio vyksmas trukdo susikaupti ir pasvarstyti, ką laimi ar pralaimi ta grupė žmonių, kuri pasidalija. Turiu galvoje Darbo partijos skilimą. Juk žmonės, kurie buvo susisieję po tos partijos vėliava, niekur nedingo. Niekur nedingo ir perskilęs tos partijos branduolys. Tie žmonės sustiprino savo politinę galią, nes gavo papildomų prieigų prie valdžios. Suprantama, V. Uspaskicho padėtis koalicijoje buvo tvirtesnė – jis buvo vienas iš trejetuko, o į koaliciją atėjus V. Muntianui – tampa vienas iš ketverto. Tačiau tos grupės, kuri ėmė valdžią prisidengusi Darbo partijos vėliava, pozicijos koalicijoje sustiprės – dabar jie jau sudarys pusę koalicijos. Kaip tik tokį politinio verslo planą ir stengiasi įgyvendinti V. Muntianas.
Pažymėtinas politinės retorikos pasikeitimas. V. Muntianas kalba ne apie valdžią ir postus – jis ir naujieji jo partiečiai geidžia noru „dalytis atsakomybe“. Tad į valdžią eina didesnės atsakomybės ištroškusių grupė. Kadangi Lietuvą yra užpuolęs neišnaikinamas „įstatymo spragų“ maras, tai besidalijant atsakomybe prie pastarosios neišvengiamai prilimpa viešbučiai, žemės sklypai, ežerų pakrantės, sąskaitos bankuose, kitaip tariant, politinio verslo plano įgyvendinimo vaisiai. Lips ir Lietuvai skirtieji Europos Sąjungos pinigai, kaip tik ir paskatinę kopti į naujas lietuviškosios demokratijos aukštumas.
