Visą Lietuvą jau kelerius mėnesius purtantis vadinamasis prezidento skandalas dar nerodo ženklų, kad artimiausiu metu išsisems. Atvirkščiai - ima ryškėti naujos pikantiškos mūsų politinio elito gyvenimo ir veiklos smulkmenos. Apkaltos procesas pateiks savų netikėtumų. Tad skandalas nesibaigs prezidento Rolando Pakso atstatydinimu ar neatstatydinimu - jis perauga į Seimo rinkimų kampaniją.
Rinkimai artėja daug greičiau nei apkaltos proceso baigtis. Politikai vis labiau svarsto apkaltos poveikį Seimo rinkimų rezultatams ir galimų koalicijų variantus. Todėl pats skandalas neišvengiamai virsta tam tikra paruošiamąja rinkimų kampanijai: nuo jos metu susikrauto politinio ir “pijarinio” kapitalo priklausys būsima sėkmė. Ir libdemams, ir socdemams darosi naudinga kiek galima užtęsti apkaltą. Kodėl?
Pirmiesiems dėl galimybės kovoti už prezidentą ir visą laiką suktis žiniasklaidoje, nepaisant pastarosios pastangų menkinti jų įvaizdį, o antriesiems - dėl galimybės realiau pasverti apkaltos nuosprendžio poveikį Seimo rinkimų rezultatams ir numatyti politinių sąjungų scenarijus. Kaip tik dėl to labiausiai nerimauja konservatoriai, nebetenkantys įtakos apkaltai ir negalintys krautis jokio politinio kapitalo.
Svarbus ir kitas dalykas. Prezidento skandale jau užprogramuota ilgalaikio politinio konflikto galimybė, kuri gali virsti tikrove po Seimo rinkimų. Įsivaizduokime, jog Rolandas Paksas atstatydinamas, Seimas sutvarko visus “dokumentus”, neleidžiančius jam dalyvauti neeiliniuose prezidento rinkimuose, o jo vadovaujami libdemai laimi Seimo rinkimus. Gal po apkaltos R. Paksas negalės būti ir Vyriausybės vadovu, tačiau visose valdančios koalicijos variantuose jo balsas bus labai svarbus. Kita vertus, toks naujasis Seimas imsis žingsnių panaikinti arba sumenkinti R. Pakso galimybes ribojančių “dokumentų” juridinę galią.
Nušalinus R. Paksą, Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas turi galimybių kiek ilgiau išsilaikyti laikinojo prezidento poste - juk liepos ar rugsėjo mėnesį turėsiantys būti surengti neeiliniai prezidento rinkimai gali ir neįvykti rinkėjams nusprendus juos boikotuoti.
Klausimas - ar libdemai gali laimėti rinkimus? Net jei nelaimės, jie galės sudaryti valdančiąją koaliciją su Viktoro Uspaskicho Darbo partija. Neabejotina, kad viena svarbiausių tokios sąjungos sąlygų būtų - atsiteisti su keletu R. Pakso “skriaudikų”, ypač su A. Paulausku. Dėl A. Paulausko ateities, manyčiau, su libdemais nesikautų nei “darbininkai”, nei socdemai. Juolab kad jis yra savotiškas V. Uspaskicho įkaitas: jo žaismingas pasakojimas žiniasklaidai apie tai, kaip “pirkęs A. Paulauską”, gali tapti veiksmingu rinkiminiu triuku. Toks pasakojimas rinkėjų akyse sustiprintų V. Uspaskicho (“kietuolio”) ir sumenkintų A. Paulausko (“teisuolio”) vaizdinį. Tad laikinojo prezidento postas A. Paulauskui gali tapti spąstais, žlugdančiais jo politinę karjerą.
Trijų Rusijos diplomatų išsiuntimas iš Lietuvos, apkaltinus šnipinėjimu, susietu su prezidento apkalta, yra akivaizdus prezidento skandalo logikos rezultatas. Ko siekta šiuo skandalu? Valstybės saugumo departamento vadovas Mečys Laurinkus šitaip bando pataisyti savo įvaizdį. Rodoma, kad VSD išties užsiima tiesioginiu darbu - kova su priešiškomis spec. tarnybomis. “Sąmoningai leidžiama suprasti” neva Rusija labai suinteresuota apkaltos baigtimi, tad R. Paksas esąs “jų žmogus”.
Diplomatų išsiuntimas - didelis tarptautinis skandalas. Pagauti šnipinėjant užsienio diplomatai paprastai išsiunčiami tyliai. Tokia praktika, kurios laikosi visos šalys. Atviras išsiuntimas - konfliktas, visada sukeliantis ilgalaikių padarinių, nes įžeistoji pusė turi būtinai atsakyti savais veiksmais. Atsakymas būna simetriškas arba asimetriškas. Asimetrišką, stipresnį atsaką galėtų lemti ir Rusijos prezidento rinkimų kampanijos sumetimai. Pastaruoju atveju patiriami ne tik politiniai, bet ir ekonominiai nuostoliai. Tačiau juk ne M. Laurinkui teks už tuos nuostolius atlyginti - už juos mokės mūsų verslininkai ir mokesčių mokėtojai. O juk VSD vadovui šiame poste liko tik keli mėnesiai - iki naujojo Seimo.
