Galima tvirtinti, kad Artimųjų Rytų taikos planui suduotas rimtas smūgis - Izraelis ir palestiniečiai taikos keliu nepajudėjo nė per nago juodymą. Tačiau galima aiškinti ir kitaip: konflikto paaštrėjimu baigėsi pradinis sureguliavimo etapas - juk abi pusės sutiko su plano sąlygomis, o į derybas aktyviai įsitraukė ne tik amerikiečiai, bet ir Europos Sąjunga bei Jungtinės Tautos.
Pasaulio visuomenei tapo akivaizdu, kad abi pusės iš esmės nėra linkusios derėtis - vyrauja visiškas nepasitikėjimas ir atviras priešiškumas, kurį nepaliaujamai skatina Izraelio karinės operacijos ir palestiniečių teroristų išpuoliai. Vis dėlto veidmaininga būtų teigti, kad už konflikto paaštrėjimą atsakingos vien palestiniečių teroristinės organizacijos. Palestiniečiai juk kenčia nuo Izraelio okupacijos ir tebevykstančio jų žemių konfiskavimo. Politiniai manevrai, palydimi žmonių aukų, rodo, kad abi pusės išlaiko esminius politinius tikslus: vieni niekaip nesutinka su palestiniečių valstybės įkūrimu, o kiti - su žydų valstybės egzistavimu.
Krito vos šimtą dienų gyvavusi palestiniečių premjero Mahmoudo Abbaso (Abu Mazeno) vyriausybė, į kurią buvo dedama daug vilčių jau vien dėl to, kas premjeras buvo intelektualinis Oslo taikos sutarčių “pagrindas”. Kad ir kaip būtų keista, eiti taikos keliu jam nepadėjo nei Izraelio vadovybė, nei amerikiečiai, kurių pirminės iniciatyvos atrodė daug žadančios, nei Yassero Arafato (Abu Ammaro) vadovaujami radikalieji palestiniečiai. M. Abbasas negavo iš amerikiečių jokių aiškių, palestiniečių visuomenei suprantamų palaikymo ženklų, kurie vienaip ar kitaip turėjo rodyti, jog amerikiečiai ima spausti Arielį Sharoną. (Beje, spaudimo Izraeliui, kitaip tariant, labiau į palestiniečių interesus atsižvelgiančios politikos galimybes labai riboja ir amerikiečių prezidentinių rinkimų ciklas - metus po rinkimų apie tai negali būti nė kalbos, lieka tik kokie metai, nes vėliau jau tenka galvoti apie naujus rinkimus, besąlygiškai Izraelio politiką palaikančių įtakingų politikų ir visuomenės veikėjų paramą, taip pat žydų rinkėjų balsus.) Tad vienas iš dviejų išgyvenusių “Fatah” organizacijos įkūrėjų (kitas - Y. Arafatas) staiga išvydo kaltinančius jį palestiniečių reikalo išdavimu demonstrantus. Skaudu ir nepelnyta. Izraelis tuo metu vis intensyvino “Hamas” lyderių medžioklę, sunaikindamas ir namus, kuriuose tie lyderiai būdavo aptinkami, suintensyvino 225 km skiriamosios sienos užbaigos darbus, paskatinusius ir naujų žydų gyvenviečių statybą.
Izraelio vykdomą politiką kritikuoja ne tik ES šalių žiniasklaida, bet ir kai kurie izraeliečių apžvalgininkai. Žlugus palestiniečių vyriausybei, buvo rašoma, jog dabar A. Sharonas galėsiąs lengviau atsidusti, nes jau nebegrėsiančios taikos derybos. Izraelio premjeras yra ir pagrindinis žydų gyvenviečių statybos strategas - tų gyvenviečių tinklas iš esmės neleidžia įkurti vientisą palestiniečių valstybę. M. Abbasui buvo keliama pagrindinė sąlyga - nuginkluoti teroristines organizacijas. Tam jis neturėjo jokių realių galių. Jų, beje, neturi ir artimiausiu metu neįgaus joks palestiniečių lyderis. Bandymas nuginkluoti - pilietinio karo pradžia, ir M. Abbasas gerai jautė, kur stumiamas.
Į Izraelio tikslinius jų lyderių žudymus “Hamas” atsakė teroro aktais. Klausimas, kas pirmas pradėjo, beprasmis - teroro karuselę suka abi pusės. Izraelio spaudos duomenimis, svarstant tokio pobūdžio operacijas priimtinomis laikomos 10-15 civilių aukų “sąnaudos”. Jei numatomos didesnės, operacija atidedama. Pažymima, jog A. Sharono pastarojo meto veiksmus gali veikti policijos tyrimas, nukreiptas į jo šeimą ir susijęs su abejotinomis finansinėmis operacijomis. Premjerui reikalingas laimėjimas, galintis sustiprinti jo autoritetą ir nukreipti publikos dėmesį nuo skandalo. Aiškinama, kad toks motyvas galėjęs grįsti “Hamas” lyderio šeicho Ahmedo Yassino nužudymo operaciją. Tačiau šeichas liko gyvas, o “Hamas” pažadėjo atkeršyti.
Naujai paskirtajam palestiniečių premjerui Ahmedui Qureia iš esmės šiuo metu net nėra kaip pradėti veikti - Izraelio vyriausybė nutarė deportuoti palestiniečių lyderį, teisėtai išrinktą prezidentą Y. Arafatą, o naujasis premjeras yra artimiausias jo bendražygis. Izraelio vadovybė aiškina, jog didžiausia istorinė klaida buvusi leisti tiek ilgai palestiniečių lyderiui laisvai veikti. Po spaudoje pasirodžiusių publikacijų prisipažinta svarsčius palestiniečių lyderio sunaikinimo operacijos galimybes. Tiesa, amerikiečių reikalavimu nutarimo vykdymas kol kas atidėtas. Izraelio sprendimą pasmerkė ES, Rusija, Kinija, arabų šalys, Kanada, Australija, o Indonezija pažadėjo telkti visas šalis priešintis Y. Arafato išsiuntimui. Prieš pasisakė ir JT Saugumo Taryba. Europos politikai suvokia, kad išsiuntus, juolab nužudžius Y. Arafatą palestiniečių teritorijose galutinai įsivyraus valdžios vakuumas, galintis destabilizuoti visą regioną. Tokia sutartinė įvairių šalių reakcija rodo Y. Arafatą vėl įgavus tarptautinio politiko svorį, o tai kertasi su Izraelio interesais.
Amerikiečiams ypač sunku laviruoti. Atrodo, kad Izraelio vyriausybės sprendimai daromi neatsižvelgiant į amerikiečiams dėl jų kylančias politines problemas, apsunkinančias santykius ne tik su arabų pasaulio šalimis. O gal Izraelio politikai sąmoningai skatina tam tikrą Jungtinių Valstijų ir kitų įtakingų šalių konfrontaciją, kad jų, kaip vienintelių tikrų sąjungininkų, vaidmuo vis didėtų. Tokia padėtis teikia gana apčiuopiamą naudą - juk Izraelio ekonomika be JAV pagalbos jau seniai nepakeltų karinių išlaidų ir gyvenviečių statymo naštos. Tačiau amerikiečiai aiškiai suvokia, kad naujas Izraelio ir palestiniečių konflikto raundas kaitina atmosferą Irake - ši šalis traukte traukia įvairių šalių modžahedus kovoti su amerikiečiais ir už “palestiniečių reikalą”.
