Įnirtingi svarstymai, sąmoningai ar nesąmoningai KGB rezervistai bendradarbiavo su sovietinės valdžios specialiosios tarnybos struktūromis, važiuoti ar nevažiuoti į Maskvą minėti pergalės prieš nacizmą 60-mečio, nepaliaujamai primena mums tą tikrovę, kurioje dauguma augome, brendome, siekėme savo gyvenimo tikslų ir iš kurios, esame įsitikinę, visam laikui išsilaisvinome. Kaip ją vadiname?
Jau tartum savaime suprantama tapo vadinti ją sovietine tikrove, ypač viešumoje. Net sau nebelinkstame prisipažinti, kad didžiuma esame kilę iš tarybinės tikrovės, kurioje buvome auklėjami kaip tarybiniai žmonės, tad ir neišvengiamai įgijome tarybinio žmogaus bruožų. Prisiminkime, kokia didelė visuomenės dalis perėjo komjaunimo organizaciją ir komunistų partiją, kaip kai kurie žmonės kankindavosi laukdami savo eilės įstoti į “šlovingąsias gretas” ar džiaugdavosi pakviesti “be eilės”. Partiškumas ne tik laiduodavo naują karjeros, vadinasi, geresnio gyvenimo perspektyvą, bet ir teikė išrinktumo, priklausymo valdžios sluoksniui, didesnio visuomeninio “svorio” jauseną, kuri tartum “cementavo” tarybinio žmogaus tapatumą. Tokia buvo natūrali tarybinio gyvenimo tėkmė.
Atgavus Nepriklausomybę iš pradžių kur ne kur spaudoje ar viešuose pasisakymuose nuskambėdavęs ausiai neįprastas žodis sovietinis vis labiau plito, kol beveik išstūmė žodį tarybinis. O juk gyvendami tarybinės santvarkos metais nebūtume galėję įsivaizduoti, kad, pavyzdžiui, kokiame viešame renginyje, juolab partiniame susirinkime ar studentų auditorijoje kas būtų ėmęs ir pradėjęs - “mūsų mylima sovietų valdžia...” Visiems buvo aišku, kad sovietinis ne tik netinkamas, bet ir pavojingas vartoti žodis, už tokią vartoseną galima susilaukti gana didelių nemalonumų. Tas žodis retkarčiais šmėsteldavo kokiame rašinyje, griežtai kritikuojančiame “vadinamuosius sovietologus” ir verčiančiame tarybinį žmogų šlykštėtis ne tik tais padarais, bet ir pačiu žodžiu.
Tie du žodžiai tarybinis ir sovietinis yra ne šiaip sau žodžiai - jie žymi dvi skirtingas tikroves ir du skirtingus tas tikroves aprašančius kalbos registrus. Pasirinkdami vieną arba kitą, mes save priskiriame skirtingoms tikrovėms ir kitaip save įsivaizduojame. Jų vartosenos pobūdis rodo juos sukaupus didelį ideologinį ir pasaulėžiūrinį krūvį, kurį gali jausti ir suvokti tik turintys tarybinio ar sovietinio gyvenimo patirtį.
Žodis sovietinis yra svetimybė, perimta iš rusų kalbos. Ji paplitusi daugelio Europos šalių kalbose. Sovietinio ir tarybinio tapatume glūdi esminė, visų puikiai jaučiama prieštara. Žodis sovietinis įvardija okupacinę, prievartinę, svetimą tikrovę, o sykiu ir primena, kad šitaip anoje Lietuvoje ir buvo vadinama Sovietų Sąjungos santvarka. Tais laikais Lietuvoje buvo laikomasi tradicijos svetimos šalies realijas vadinti taip, kaip jos vadinamos toje šalyje. Todėl sovietas žymėjo Sovietų Sąjungos valdžios organą ir sykiu santvarką, o taryba - mūsų, savą instituciją.
Sovietų pakeitimas tarybomis reiškė esminį dalyką - svetimųjų valdžia verčiama laikyti, o po to imama laikyti sava. Suprantama, tas pakeitimas iš pradžių buvo įtvirtintas viešajame vartojime ir tik gerokai vėliau jis įsigėrė į daugelio žmonių sąmonę. Nesunku numanyti, kad šis kalbos režimų pokytis įvyksta lemtingaisiais 1940-aisiais. Tačiau vartant to meto komunistinę “Tiesą” matyti, jog net garbinantiems sovietinę santvarką ji buvo svetima.
Liepos mėnesio numeriuose rašoma, kad įvairių Kauno rajonų darbininkai “renka Tarybas”, tačiau kalbama apie “Sovietų Lietuvą”. Esminę tų žodžių sandūrą ir sykiu keistą prieštarą liudija vadinamojo Liaudies Seimo dokumentai, paskelbti liepos 21 dieną. Seimas patvirtino dvi deklaracijas. “Deklaracija apie valstybės santvarką” teigia, jog “Lietuva skelbiama Socialistine Tarybų Respublika” ir “Lietuvoje įvedama tarybų santvarka”. Tačiau “Lietuvos įstojimo į Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos sąstatą” deklaracijoje kalbama kitaip: “Šitoji santvarka - sovietinė santvarka. Lietuva tapo Sovietų Socialistine Respublika”, joje nutariama “prašyti Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos Aukščiausiąjį Sovietą priimti Lietuvos Sovietų Socialistinę Respubliką į Sovietų Sąjungos sudėtį”. Abi deklaracijas pasirašo tie patys žmonės - J. Paleckis ir V. Krėvė-Mickevičius. Atrodo neįtikėtina, kad du rašytojai, vienas jų - klasikas, nepastebėjo, kad valstybė vadinama skirtingais vardais.
Pasirodžius įstatymui apie “Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos priėmimą į Sovietų Sąjungą”, kalbama apie sovietų valdžią, sovietinius gyventojus ir sovietinę šeimą. Net visiškai įteisinus naują Lietuvos pavadinimą LTSR ir jos organą Aukščiausiąją Tarybą bei priėmus Konstituciją, didžioji kaimynė vadinama Sovietų Sąjunga (“Tiesa”, 08.26). Naujas, tarybinis kalbos režimas įtvirtinamas rugpjūčio 28 dieną: “Tiesoje” jau nebelieka jokių sovietizmų - rašoma “TSRS” ir “tarybinė visuomenė”.
Dabar vyksta savaiminis kalbos režimo pasikeitimas, nulemtas naujojo tapatumo kūrimo poreikių. Žvelgdami į praeitį ir bandydami ją suvokti sykiu kuriame ir naujas biografijas, naujus savivaizdžius. Šitai neišvengiama. Vartodami žodį sovietinis paryškiname, kad gyvenome primestos prievartinės, svetimos valdžios sąlygomis, tačiau sykiu ir nuslepiame tą savu tapusį tarybiškumo bruožą, kuris, manome, neturėtų būti būdingas išsilaisvinusiam žmogui. Kita vertus, toks gyventos praeities pervardijimas įtaigauja, kad visą laiką jautėme primestą sovietiškumą ir savaip jam priešinomės, vadinasi, ne tiek stengėmės sugyventi su sovietine valdžia ir gerai gyventi, kiek sugyvendami priešintis. Puikiausių “priešinimosi” ar “tyliosios rezistencijos” pavyzdžių gausu įvairių valstybės veikėjų, žymių mokslo vyrų atsiminimuose. Žodžiu sovietinis atsiribodami nuo tarybinės tikrovės tartum stengiamės kurti naujo gyvenimo istoriją, tačiau ir politiniai, ir visuomeniniai pastarųjų metų vyksmai rodo, kad naują gyvenimą kurs tik nauja, tarybinio gyvenimo neragavusi karta. Tačiau ir jai bus sunku, kadangi ji negali įsivaizduoti tarybiniam žmogui įskiepytų įpročių, o kaip tik buvę tarybiniai veikėjai dar ilgai ves jaunimą į naujas demokratijos aukštumas.
