Remigijus RAINYS
Jau po kelių dienų Lietuvoje visos kapinės ir kapinaitės nušvis šimtais ir tūkstančiais žvakelių, kurios mirgės ant gėlėmis bei eglišakių vainikais išpuoštų, bent trumpam nukritusių rudeninių lapų atsikračiusių kapų. Daugybė žmonių, giliai tikinčių ir užkietėjusių ateistų, skubės prie savo artimųjų kapų dažnai nė nesusimąstydami, kokią prasmę turi šis mirties pagerbimo ritualas, kartojamas iš kartos į kartą ir vis apaugantis naujomis detalėmis. Atsiranda net savotiškos Vėlinių mados, kurių besivaikantiesiems kasmet tenka išleisti vis daugiau pinigų. Tačiau ar tuo gyvieji išperka savo būtas ir nebūtas kaltes prieš mirusiuosius, ar tik eilinį kartą bando nuslopinti savo baimę prieš juos?
Gyvenimas ir mirtis - neišskiriami
Kas tai yra gyvenimas, žmogus supranta tik lygindamas jį su mirtimi. Daugelis sąvokų, susijusių su mirtimi, bendros įvairių tautų kultūrose, tačiau vienos, bendros mirties kalbos vis dėlto nėra. Net, atrodytų, visiems suprantamas žodis "palaidoti" įvairiais laikais ir įvairiuose kraštuose suprantamas kaip visiškai skirtingi veiksmai. Mūsuose įprasta velionį užkasti į žemę, kai kur numirėlius degina, o jų pelenus paleidžia pavėjui ar šventųjų upių vandenimis. Kai kurios indėnų gentys savo mirusiuosius guldydavo į kanojas ir, dainuodamos atitinkamas dainas, išleisdavo į paskutinę kelionę. Kitos, taigoje gyvenančios gentys dar ne taip seniai savo numirėlius keldavo į medžius ar kišdavo į medžių dreves. Kai kur buvo įprasta lavonus palikti plyname lauke ar net suvalgyti. Ir kiekvienas toks veiksmas turėjo gilią bei logiškai paaiškinamą prasmę. Naujojoje Gvinėjoje suvalgydami nebegyvą giminaitį, jo šeimos nariai pasidalindavo jo jėgą, žinias ir energiją. Kitame pasaulio krašte kai kurios gentys buvo įsitikinusios, kad kuo žmogus gyvenime buvo tauresnis ir teisingesnis, tuo daugiau piktųjų jėgų patekdavo į jo kūną mirties akimirką. Todėl toks kūnas negalėjo kontaktuoti nė su viena iš šventųjų stichijų: vandeniu, žeme ar ugnimi. Todėl velionio palaikus užmesdavo ant "tylos bokštų", kad juos sudraskytų plėšrūs paukščiai, ar palikdavo iškyšulyje, kad juo suėstų laukiniai šunys. Tačiau likusius kaulus kaip amžinumo simbolius surinkdavo ir saugodavo tuose pačiuose "tylos bokštuose".
Sugrįžimo baiminamasi iki šiol?
Laidojimo ritualai pradėjo formuotis gilioje senovėje, kai žmonės bijojo prarasti ryšį su mirusiaisiais, tikėdami, jog šie gali tarpininkauti prašant iš mirusiųjų pasaulio dievybių geresnio derliaus ar bent lietaus per sausrą, tačiau dar labiau baimindavosi galimo protėvių sugrįžimo. Pradžioje tiesiog instinktyviai buvo stengiamasi lavonus atriboti nuo gyvųjų pasaulio, galbūt todėl, kad dėl nepalaidotų kūnų irimo kildavo daugybė įvairiausių ligų, o gal ir dėl to, kad buvo tikima, jog nepalaidoti lavonai gali sugrįžti į gyvųjų pasaulį ir jiems kenkti. Tikėta, kad tik griežtai laikantis per tūkstantmečius susiklosčiusių ritualų galima išvengti nelaimių, todėl laidotuvės tapo ne tik formalių procedūrų rinkinio suvaržytu higienos aktu, bet ir prisipildė gilios sakralinės prasmės. Dar pirmykščiai žmonės savo mirusiuosius neretai užkasdavo ten, kur šie anksčiau niekada nebuvo buvę, o patys skubiai išsikeldavo gyventi kitur, kad negyvėliai negalėtų surasti gyvųjų. Tais pačiais sumetimais ant užkasamų negyvėlių galvos, krūtinės ir kojų dėdavo akmenis, o kai kur juos net surišdavo tikėdami, kad taip jiems bus sunkiau išsigauti iš kapų. Tų laikų atgarsiai pastebimi ir šiuolaikinėse laidotuvėse, nors ir praradę pirmykštę prasmę: karsto dangčio užkalimas vinimis neva neleis negyvėliui palikti kapo, išbarstyti apie namus ir kapaduobę eglišakiai badys jam pėdas ir neleis sugrįžti į namus, kojom į priekį išnešamas kūnas nesugebės surasti atgalinio kelio. Manoma, kad dėl tos pačios priežasties iš gilios senovės išliko ir paprotys, kad artimi giminaičiai negali nešti velionio karsto.
Ryšys palaikomas per dvasias
Tačiau visiškai atsiriboti nuo savo protėvių vis dėlto neišdrįsta net anuomet ir į mirusiuosius buvo kreipiamasi prašant įvairiausių malonių ar paslaugų gyviesiems. Manoma, jog pradžioje kapavietės buvo lankomos grynai merkantiliniais sumetimais - įsitikinti, jog negyvėliai vis dar ten ar prireikus sutvirtinti kapų statinius, kad jiems būtų sunkiau išsivaduoti. Drauge laidojimo vietose buvo paliekamos ir aukos, kurias protėviai turėdavo sunaudoti patys ar perduoti aukštesnėms dievybėms. Gerokai vėliau, kai tobulėjant įvairioms religijoms atsirado sielos nemirtingumo kategorija ir tikėjimas pomirtiniu gyvenimu, kulto tarnai pasisavino ne tik mirusiųjų laidojimo, bet ir lankymo apeigas, suteikdami joms grynai religinę reikšmę.
Lietuvoje vyrauja susikaupimas
Krikščioniškose šalyse Mirusiųjų pagerbimo diena paskelbta lapkričio 2-oji, mūsuose vadinama Vėlinėmis, tačiau lietuvaičiai kapines užplūsta jau išvakarėse. Nors lapkričio 1-ąją derėtų švęsti linksmai, kaip Visų šventųjų dieną, kuri paskelbta valstybine švente, tačiau dar nuo sovietmečio laikų ji buvo laikoma tylaus pasipriešinimo okupaciniam režimui diena, per kurią linksmintis ir džiūgauti nederėdavo. Tais laikais galėdavę uždrausti bet kokias jiems neįtinkančias akcijas, o religinių švenčių išvis netoleruojantys valdžios atstovai vis dėlto neišdrįsdavo išvaikyti žmonių iš kapinių, tačiau ten neleisdavo organizuoti jokių religinių ar pasaulietinių mirusiųjų pagerbimo apeigų. Tarsi norėdami atsigriebti už anuos metus, mūsų piliečiai pirmosiomis lapkričio dienomis kapuose suruošia tikras varžytuves, stengdamiesi būtinai išsiskirti iš kitų ir žvakučių gausumu, ir gėlių puokščių įmantrumu. Į kapines dažniausiai išsiruošiama nuosavais automobiliais, tad jų gausa sukelia nemažą galvos skausmą eismą į jas vedančiuose keliuose bei prieigose reguliuojantiems pareigūnams. Mūsuose per Vėlines keliamas bumas gali prilygti tik kaimyninėje Lenkijoje vykstantiems renginiams, beje, leidžiantiems gerokai pasipelnyti įvairiausiems prekeiviams. Iš Lenkijos atkeliauja ir didesnė dalis Lietuvoje sudeginamų žvakelių bei kitų kičinių Vėlinių atributų.
Skandinavai santūresni
Visiškai kitaip Vėlinių dieną elgiasi suomiai. Jei Mirusiųjų pagerbimo diena išpuola ne savaitgalį, Suomijoje ji perkeliama į artimiausią šeštadienį prieš lapkričio 1-ąją, o per Vėlines žvakutės liepsna plaikstosi tik ant reto kapo, jei jų artimieji tebegyvena šalia. Per Vėlines šalies keliuose nepastebėsi ilgų automobilių eilių, nors nemažai šiauriečių ieškodami darbo atsikraustė į Helsinkį, savo mirusiuosius palikę ilsėtis gimtinėje. Dažnai žvakelės už jų atminimą uždegamos artimiausioje miesto bažnyčioje. Suomiai nesureikšmina net pačių laidotuvių apeigų - mirusiojo artimieji paprastai nelaukia, kol nuleistas į duobę karstas bus užpiltas žemėmis, o ramiai eina gedulingų pietų. Žvakelę ant naujai supilto kapo paprastai uždega duobkasiai. Nors Švedijoje Vėlinės visuomet minimos pagal kalendorių, tačiau vikingų ainiai taip pat neskuba į pernelyg toli esančias kapines. Pasitenkinama žvakele artimiausioje bažnyčioje ir laikoma, kad mirusieji jau tinkamai pagerbti.
Italai nesielvartauja
Kadangi Italijoje vyriausybės iniciatyva Mirusių minėjimo diena jau nebe valstybinė šventė, italai kapus lanko per Visų šventųjų dieną. Per pačias Vėlines į kapines eina tik tie, kuriems nereikia dirbti. Daugiausia žmonių suplūsta į prestižines kapines, kuriose palaidoti įžymūs žmonės. Įprastose municipalinėse kapinėse dažniausiai palaikai dėl vietos stokos keliais aukštais įmūrijami į sieną, tad vieno mirusiojo kapavietei užtenka mažiau nei vieno kvadratinio metro granitinės plokštės, kurioje telpa tik vardas, pavardė, metai bei maža įmūryta vaza gėlėms. Mirusiųjų aplankyti atėję žmonės čia užtrunka neilgai ir apsiriboja chrizantemų puokštelės pamerkimu. Žvakelės Italijoje ant kapo beveik nedeginamos, o jas pakeičia prekybos centruose parduodami puodeliai su vašku, kurių dabar jau gausu ir Lietuvoje. Beje, ugnelių deginimas šiuose plastmasiniuose ar stikliniuose, dažnai dangteliais uždengiamuose induose nelabai atitinka Vėlinių papročius, mat manoma, kad protėvių vėlės neturi kojų ir gali judėti tik nešamos vėjo. Todėl žvakelių liepsnelių plazdenimas vėjyje anksčiau ir buvo laikomas bendravimu su protėvių dvasiomis.
Šokoladinės kaukolės ir varpų gaudesys
Meksikoje Mirusiųjų paminėjimo diena taip pat švenčiama be didelio liūdesio. Šiuolaikiniai meksikiečiai šią šventę iš dalies paveldėjo iš indėnų, kurie, kaip žinia, į mirtį žiūri filosofiškai, laikydami ją viena iš natūralių žmogaus būsenų, todėl persipynusi katalikiškais motyvais pagoniškoji šventė pasižymi originalumu. Gatvėse visur pardavinėjamos šokoladinės ar cukrinės kaukolės, prie kurių priklijuoti popierėliai su vardais, tad kiekvienas gali išsirinkti reikiamą. Būtinas šventės akcentas - ir lėlė-skeletas. Pagrindinis šventės atributas - simbolinis altorius, įrengtas kiekvienuose namuose mirusiųjų atminimui. Tai gražiai papuoštas stalas, ant kurio sudedami valgiai, gėrimai, gėlės, žvakės, taip pat šventųjų paveikslai bei mirusių giminių portretai. Manoma, kad jų vėlės prie altoriaus ateina pasimatyti su gyvaisiais šeimos nariais. "Pasimatymas" trunka neilgai, kol skamba bažnyčių varpai.
JAV švenčia Helovyną
Jungtinėse Amerikos Valstijose Visų šventųjų diena oficialiai neminima, nes čia katalikybė, kaip ir kitos religijos, nėra vyraujanti, todėl neįgijusi jokių privilegijų. Išvakarėse čia švenčiamas Helovynas. Išvertus iš anglų kalbos šventės pavadinimas skambėtų kaip "Vėlinių išvakarės". Pagal tradiciją tą dieną daugelis amerikiečių gąsdina vieni kitus persirengę įvairiausiais karnavaliniais kostiumais. Tarp persirengėlių ypač populiarios prezidentų (esamo ir buvusių) bei per kokius nors skandalus išgarsėjusių žmonių kaukės. Šventės metu kaukėtas jaunimas vaikščioja iš namų į namus ir reikalauja saldumynų. Nepakeičiamas atributas - žibintas, padarytas iš didžiulio išskobto moliūgo. Šioje daržovėje išpjaustomos baisios grimasos, o į vidų įstatomos žvakės. Vaiduoklių ir kitokių pabaisų karnavalai dažnai tęsiasi ligi pat ryto. Šios šventės jau persikėlė ir į šiapus Atlanto vandenyno esančias šalis, taip pat ir į Lietuvą, tačiau "visaliaudinio" pripažinimo dar nesulaukė.
