Kartą apsižiūrėjęs, kad per trumpas tinklo laidas neleidžia komfortiškai stumdyti kompiuterio (ir nekalbėkit man, susimildami, apie bevieles technologijas), nuvažiavau į didelę kompiuterinės įrangos parduotuvę pirkti „tinklas-tinklas“ adapterio. Kai salės prižiūrėtojui gana negrabiai papasakojau, kokio daikto man reikia, gavau atsakymą, kad „šiuo metu jo nelabai yra“. Tą akimirką man buvo viskas aišku, bet vėliau susimąsčiau – o jeigu vietoj manęs būtų mažiau patyręs pirkėjas?
Tarkim, užsienietis, savo šalyje išmokęs lietuviškai kalbėti ir atvažiavęs į Lietuvą pasipraktikuoti? Gal tas lituanofilas užsienietis kaip tik šiandien kirto sieną ir bevažiuodamas Savanorių prospektu į paruoštą bendrabutį suprato, kad jam žūtbūt reikia „tinklas-tinklas“ adapterio? Ir trumpas pokalbis su pardavėju buvo pirmasis kontaktas su gyvu lietuviu? Kaip jam tiksliai suvokti, ką reiškia mato vienetas „nelabai yra“?
Štai tiems, tikiu, milijonams užsieniečių ir skiriu realių lietuviškų laiko, kiekio, erdvės mato vienetų analizę.
Kiekiai
Kalbėdamas apie lietuviškus kiekių matavimo vienetus pavyzdžių ilgai neieškosiu, nes iš pradžių visiškai pakaks jau minėto „nelabai yra“. Ką norėjo pasakyti būsimasis kompiuterinės įrangos vadybininkas? Gal jis įvedė naują matų sistemą, o pagal ją šalia „nelabai yra“ egzistuoja optimistinis „labai yra“ ir katastrofiškas „labai nėra“? Vėliau mes pamatysime, kad lietuviai, kalbėdami apie realiai vartojamas matų sistemas, visuomet pasirenka gana sudėtingas emocines-psichologines dydžių reikšmes, o jas supranta tik patyrę vartotojai. Sakydamas „nelabai yra“ pardavėjas man iš tikro pranešė štai ką: „Gerbiamas pirkėjau. Tokie adapteriai egzistuoja. Kažkada mūsų parduotuvėje tų adapterių buvo daug. Yra didelė tikimybė, kad greitai jų vėl bus labai daug. Bet šiandien jų nėra. Tai, kad jų nėra dabar, visiškai nereiškia, jog jų nebuvo ir nebus. Todėl aš negaliu kategoriškai ir nerinkodariškai į akis rėžti, kad jų tiesiog nėra.“
Emocionalumas, kalbant apie kiekius, akivaizdus ir dar viename lietuvių bendravimo lauke – mokėjimo. Jeigu adapterių „tinklas-tinklas“ tądien „labai būtų“, aš (ir hipotetinis lietuvių kalbos praktikantas) jį nusipirkčiau. Jei jis kainuotų 10 arba daugiau litų, kasoje man pasakytų – „10 litų“. Bet jei adapterio kaina būtų mažesnė, na, kad ir 6 litai, kasininkė garantuotai iš manęs paprašytų „šešių litukų“. Kadangi esu lietuviškų matų žinovas, aš nė nemirktelėjęs duočiau tiek, kiek reikia, o štai praktikantas sutriktų. Jam dingteltų: o gal kasininkė iš jo reikalauja mažesnio formato pinigų? Arba prašo mokėti smulkiausiomis monetomis? Ne, juokingasai užsienieti... Ši kasininkė (ir padavėjas, ir gėlių pardavėja, ir net gatvės prašinėtojas) litukais vadina tuos pačius pinigus, kurie yra tavo piniginėje, bet papildomai ji pasako daug daugiau..., kad „suma tokia nedidelė, jog jums beveik nereikia to daikto pirkti. Jei galėčiau, aš neimčiau šių pinigų, bet žinot kaip yra – iš vienos pusės kapitalizmas, o iš kitos – litukas prie lituko... Todėl, jeigu jau nusprendėt pirkti, teks sumokėti.“
Beje, „litukus“ galima išprovokuoti pademonstruojant, kad priklausai emociniam pirkėjų klubui. Tereikia vietoj sakinio „atneškit man kavos su mažiau nei įprastai pilat pieno ir du sausainius“ pasakyti „man kavutės su trupučiu pienelio ir šiek tiek (“šiek tiek“ pagal lietuvišką matų sistemą yra mažiau už „truputį“) sausainukų“, kad puotai baigiantis sulauktumėte: „Iš jūsų – septyni litukai.“
Erdvė
Lietuviškas erdvės matavimas nėra paremtas metrine sistema. Štai pagonys atstumą matuodavo laiku – „trys dienos kelio“, o šiuolaikiniai lietuviai protėvių sistemą sumetafizino: dabar mums atstumas tapo noro, galimybių ir likimo lygtimi. Aš pats dažnai ją sprendžiu. Pavyzdžiui, einu į susitikimą nuo universiteto link Centrinio pašto Gedimino prospekte ir šiek tiek vėluoju. Man skambina su teisėtu priekaištu: „Kur esi?“ Aš atsakau: „Jau šalia.“ Patyręs erdvės matuotojas supranta, kad mano „esu šalia“ blogiausiu atveju reiškia, kad pradėjau judėti link susitikimo vietos, o geriausiu – kad jau matau arkikatedros varpinę. Žinoma, kyla klausimas – kodėl negalima nurodyti tikslaus atstumo iki tikslo? Negalima. Juk aš judu, atstumas keičiasi, dar daugiau – jei reikės, galiu pabėgėti arba kirsti kampą pro Prezidentūrą ir Stuokos-Gucevičiaus gatvę. Bet bėgdamas galiu suklupti ir susižeisti, o dėl kampo kirtimo... Aš iki šiol nežinau, kuris maršrutas trumpesnis. Kam erzinti likimą? Geriau sakyti „esu šalia“. Tai skamba beveik tiksliai ir raminamai.
Ir aš nesu tiek arogantiškas, kad savo privatų patyrimą drįsčiau vadinti visuotine mato sistema. Aš atlikau apklausą! Visi respondentai, intensyviai iškamantinėti, pripažino, kad atstumo matavimo vienetą „šalia“ jie vartoja dažniausiai. Atsirado tik vienas nevartojantis – bet jis prisipažino, kad jam niekas neskambina ir neklausia „Kur esi“. Tai supratęs – nuliūdo.
Laikas
Klampiausia Lietuvoje yra laiko matavimo sistema. Nors lietuviški laiko vienetai smulkūs ir neturi tokios kultūrinės nei antropologinės vertės kaip ispanakalbių šalių „mańana“, bet nežinančiam prašalaičiui gali sukelti šiokių tokių bendravimo keblumų.
Mažiausias laiko vienetas Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, yra sekundė (arba „sekundėlė“, jei kalba „litukų“ klubo nariai), bet jos trukmė – atsiprašau už tautologiją – nėra sekundė. Vėlgi apklausos duomenys: beveik visi respondentai yra sakę frazę, kad „paskambins už sekundės“, o skambinimo aktas įvykdavo praėjus mažiausiai minutei. Tksliausios reikšmės man sužinoti nepavyko – vienas apklaustasis prisiminė, kad jis daugybę kartų ištaręs žodžius „paskambinsiu po sekundės“ nepaskambindavo niekada.
Į klausimą, ar „sekundė“ yra trumpesnė už „minutę“ (minutėlę), respondentai atsakė chaotiškai. Vieniems „minutė“ ir trukdavo minutę, kitiems „minutė“ yra labai tikslus laiko vienetas, atitinkantis 5–7 klasikines minutes, tretiems „minutė“ ir „sekundė“ yra identiški laiko vienetai.
Paprašius įvertinti mažiau konkrečius laiko vienetus – bet pagal tas pačias skambinimo aplinkybes – rezultatai buvo panašūs: „tuoj“ atitiko „sekundę“, o „greitai“ – „minutę“.
Iracionalios erdvės matavimas
Mano respondentai, nagrinėdami klausimus, priminė dvi labai svarbias ir dažnai vartojamas sąvokas „kažkur“ ir „kažkiek“, jos neabejotinai yra matavimo vienetai, bet štai, ką jos matuoja, suformuluoti nepavyko. Jos vartojamos kalbant apie kiekį (kažkur gavau), erdvę (kažkur esu) ir laiką (kažkiek užtruksiu). Šioje iracionalioje erdvėje mane ypač žavi paradoksalių kombinacijų galimybė:
- Kiek gavai?
- Kažkur 2.546.
Išvados
Kokias galima padaryti išvadas? Lietuviškąją matavimo vienetų sistemą itin tikslią daro emocinis intonavimas. Lietuviai mėgsta minkštą, jautrų, plastišką ir paslankų tikslumą ir jo niekada neįvaldys bejausmiai pedantiški kelmai iš užsienio.
