Žemdirbių protestai - jau nebe vien žemdirbių reikalas. Nebe, nes jie kelia kitų socialinių grupių įniršį. “Kodėl jie nori gyventi mūsų sąskaita?” - paprastas klausimas bibliotekininkės, šaltkalvio, profesoriaus ar gydytojo galvoje. Ir šis nepasitenkinimas vis didėja. Tad iš kur ir kodėl kyla tokios socialinės įtampos?
Žemdirbių padėtis sunki. Pasak jų pačių, o tiksliau, pono Jono Ramono teigimu, "žemės ūkyje situacija katastrofiška, žemdirbių pajamos kai kuriose srityse, ypač pieno sektoriuje, sumažėjo per pusę". Na ir kas, kad visam žemės ūkiui remti yra skirta 288 milijonai litų, o Algirdas Brazauskas pažadėjo dar 50 mln. Patys žemdirbiai reikalauja 140 mln. O kai negauna, kas belieka daryti, - tik išeiti į paplentes ir pagrasinti kelių blokadomis.
Tokia situacija nėra nauja. Prisimename, kad žemdirbiai kartkartėmis su traktoriais ir kombainais patraukia į autostradas ir plentus. Tačiau nauja kita - padidėjusi socialinė įtampa. Šios akcijos erzina likusiuosius - darbininkus, miesčionis, politikus ir taip visų nemėgstamą elitą.
Iš kur ši įtampa? Nereikia būti itin akylam, kad pastebėtum, jog nuo praeitų metų rudens akivaizdžiai pasikeitė viešas kalbėjimas. Turiu omenyje prezidento rinkimus ir juose naudojamą retoriką.
Specialistai sutaria, kad svarbiausias Rolando Pakso rinkiminės kampanijos koziris - apnuoginimas ir manipuliavimas tuo, kad Lietuva yra suskilusi į dvi dalis: vieną - nuskurusią, nelaimingą, piktą, ir kitą - laikančią save atsakinga už savo likimą, aktyvią. R. Paksą su tauta suvienijo nemeilė - nemeilė valdžiai (prisiminkime, kaip buvo eskaluojama, kad elitas užmiršo paprastus žmones, kad jis yra susimokęs ir niekaip nenori įsileisti R. Pakso, nes jo bijo (http://www.omni.lt/index.php?base/z_85329), nemeilė vadinamajam elitui. Ir čia joks R. Pakso komandos išradimas. Tuo manipuliavo Vytautas Šustauskas, rengdamas “ubagų balius” šalia Rotušės, kurioje vyko Vienos pokylis, turtingųjų ir solidžiųjų renginys. Tik R. Paksas turėjo kur kas daugiau pinigų ir resursų, todėl galėjo šias nemeiles, šias egzistuojančias priešpriešas išviešinti ir aiškiai suformuluoti žmonių galvose tai, ką jie patys tik nujautė.
Tačiau lazda turi du galus. Yra ir kitas dalykas - tiesiog išviešinta ir įtvirtinta negatyvi laikysena pati provokuoja destrukciją. Reikia reikalauti bet kokiomis priemonėmis, reikia plėšytis, nes susitarimai jau nebegalimi. Tad dabartinė įtampa - logiškas tokių kampanijų padarinys.
Kita vertus, toks kalbėjimo pasikeitimas sukėlė reakciją. Prisiminkime, paaiškėjus prezidento antrojo turo rezultatams, atsirado ir puikiai prigijo “runkelių” etiketė provincijos gyventojams. Priešprieša tik dar pagilėjo. Ja buvo naudojamasi ir euroreferendume - prisiminkime sidro reklamą “Runkeliai mūsų nesustabdys”.
O dabar tie “runkeliai” išeina į paplentes, blokuoja kelius, reikalauja pinigų, kuriuos iš ko nors reiks atimti. Kaip jais nesipiktinti?
Ir apskritai - kaip kuo nors nesipiktinti, jei visi piktinasi ir tas piktinimasis įteisinamas viešame kalbėjime. Tad ar į socialinį gyvenimą nepersikelia tai, apie ką buvo tiek daug mėnesių kalbama? Ar žodžiai jau nevirsta kūnu, tiksliau - socialinėmis įtampomis?
Norėtųsi tikėti, kad pateikta interpretacija nėra teisinga. Tačiau vis tiek kelia klausimą - ar politikai privalo būti atsakingi už tai, kokį kalbėjimą įtvirtina, kokias visuomenės nuotaikas iškelia ir paskleidžia viešumoje? Juk tokiu atveju jie turėtų prisiimti ir atsakomybę dėl padarinių.
ELTOS nuotrauka
