Irena ZUBRICKIENĖ
Iki šiol gana ramiai tekėjusią Pilviškių kaimo (Vilkaviškio raj.) gyventojų Onaičių kasdienybę, kurioje būta ir geresnių, ir blogesnių dienų, sudrumstė netikėtas įvykis - nuo praėjusių metų gruodžio 17-osios į namus nebesugrįžta dviejų vaikų motina Ramutė Onaitienė (35 m.). Moters vyras Sigitas (38 m.) prisipažino esąs apimtas dvejonių: jeigu žmona gyva, ji negali taip skaudinti savo šeimos ir nieko nepranešti, o kad ji jau mirusi - dar niekaip nesinori tikėti.
Tądien Ramutė, traukiniu grįžusi iš Kazlų Rūdos (Marijampolės apskritis), kur aplankė savo tėvus, kartu su vyru ir abiem vaikais pavakarojusi prie televizoriaus, pasišovė aplankyti maždaug už pusės kilometro gyvenančią draugę. Sigitas buvo neseniai susilaužęs koją, tad eiti kartu su žmona neketino. Ramutė žadėjo sugrįžti po poros valandų - dar iki vidurnakčio.
Moteris namuose nepasirodė nei tą, nei kitą vakarą. Anot Sigito, žmona ir anksčiau yra nenakvojusi namuose, tačiau visuomet iš anksto pasakydavo, kad negrįš, arba vėliau paskambindavo telefonu. Vyriškį pradėjo graužti bloga nuojauta. Vaikai - dešimtokas Aurimas (15 m.) ir aštuntokė Vilma (14 m.) - taip pat tik paslaptingai žvilgčiojo vienas į kitą ir nerimavo, kad mama nepareina.
Po dviejų parų namiškiai pradėjo savarankiškas R. Onaitienės paieškas. Draugei, pas kurią Ramutė svečiavosi, paliudijus, kad prieš vidurnaktį ji išėjo šiek tiek išgėrusi, buvo apeiti visi galimi keliai, apžiūrėtas pakeliui esantis karjeras. Sigitas įsitikinęs, kad pavojingų ar klaidžių vietų aplinkui nėra - kur nors užkliūti beveik neįmanoma. Jis ir vaikai su pusbroliais apėjo visus Ramutės pažįstamus, pas kuriuos ji galėjo būti užsukusi, bet veltui.
Sigitas, dar nepraradęs vilties žmoną pamatyti gyvą, svarstė, ar galėtų jai atleisti, jeigu paaiškėtų, kad tokią kančią šeimai ji suteikė savo noru. Santūriai žodžius renkančio Sigito teigimu, būtų problemų. Vyriškis neslėpė, kad dienomis jam lengviau - aplinkui vaikai ir jų rūpesčiai, budėjimas prie telefono, laukiant gerų naujienų, o štai naktis norėtųsi išrauti iš kasdienybės - tai žudanti kančia ir klausimai be atsakymų. Vis dėlto Sigitas pasidžiaugė, kad tik šeimos bėda jam parodė, kokie jau supratingi ir savarankiški jų vaikai. Vilmos nereikia raginti susitvarkyti namuose, o Aurimui nebūtina priminti, kad kibire baigėsi vanduo ar kad reikia palesinti paukščius. Parbėgęs nuo šulinio, dešimtokas guviai sukasi ir virtuvėje prie krosnies. Kai tėvas nušlubavęs prie upės, sūnaus pareiga - pagaminti karšto maisto staiga sumažėjusiai šeimai. Keliolika minučių, ir ant stalo atsiranda pilna lėkštė blynų. Aurimas sakė, kad tokie, anot rašytojo Petro Cvirkos, Mikučio vargai jo neslegia. Atvirkščiai - padeda užsimiršti apie didžiulę šeimos bėdą ir grąžina į buvusią įprastą kasdienybę.
