Ramutė PEČELIŪNIENĖ
- Kalėjimas iš manęs atėmė viską - šeimą, namus, draugus, - su širdgėlos gaida balse prisipažįsta kalinys-veteranas iš Alytaus Juozas Pletisas (52 m.). - Kai pirmą kartą sėdau, žmona iškart padavė skyryboms. Paskui net nepajutau, kaip greitai gyvenimas pradėjo byrėti, ir to proceso jau nepajėgiau sustabdyti...
J. Pletisas jau penktą kartą peržengė įkalinimo įstaigos slenkstį. Kadangi nuo 1984 metų serga plaučių tuberkulioze, šiuo metu bausmę atlieka Pravieniškių gydymo-pataisos darbų kolonijoje. Jau žilstelėjęs vyriškis net nebandė gražinti savo gyvenimo. Jis gerai prisimena 1974-uosius, kai pirmą kartą papuolė už grotų. Juozas tuomet jau buvo vedęs, turėjo du sūnus - ketverių ir šešerių metukų. Kartą žmonai išvykus pas tėvus į Kybartus, jaunas 26 metų tėvas Alytaus "Žuvinto" restorane su draugais nusprendė atšvęsti vieno iš jų gimtadienį. Vėlų vakarą grįžtant namo, draugas pasiūlė "nurengti" aikštelėje stovėjusį automobilį. Juozas sakė nevogęs, nuėjęs namo, tačiau netrukus draugai pas jį atkurnėjo su grobiu - padangomis. To užteko, kad visi keliautų už grotų. Tokia buvo kelio į kalėjimus pradžia. Vėliau jis ne kartą buvo teistas už vagystes ir kitas "afioras". Vos sugrįžęs į laisvę sutikdavo senus draugus, linksmindavosi su laisvo elgesio moterimis, lėbaudavo ir vėl viskas kartodavosi iš pradžių. Kijeve gyvenanti sesuo visaip bandė gelbėti brolį - įkalbinėjo atvykti gyventi pas ją, žadėjo parūpinti darbą, surasti padorią moterį, prašė negerti ir pradėti kitokį gyvenimą. Deja, artimųjų prašymų Juozas tarsi negirdėdavo - susirasdavo darbą, tačiau visą uždarbį greitai perleisdavo per gerklę. J. Pletisas prisipažino, jog jo gyvenime buvo ir šiokių tokių pragiedrulių. Susirado moterį, pradėjo su ja regzti bendrą gyvenimą. Deja, ši idilė buvo trumpalaikė. Jo antroji pusė irgi nespjovė į stiliuką. Dabar jau dviese kilnojo taureles ir net nepajuto, kaip pragėrė viską, ką turėjo. Taip pat ir butą. Už tai, kad vengė mokėti alimentus savo dukrai, Juozo moteris pakliuvo į Kybartų koloniją-gyvenvietę. Kai ji po metų grįžo į laisvę, sėdo Juozas.
Iki nusikalsdamas paskutinį kartą, J. Pletisas laisvėje praleido penkerius su puse metų. Šis laiko tarpas tarsi atvėrė akis - vyriškis suvokė, kaip beprasmiškai švaistė savo gyvenimą. Jis pasijuto visiškas skurdžius - neturėjo net menkiausios pastogės, jokio materialinio pagrindo. Išbadėjęs ir jokios paramos neturintis vyras apsivogė vėl.
Liepos mėnesį J. Pletisui baigiasi bausmės laikas. Deja, vyriškis net neįsivaizduoja, kokiu keliu reikės pasukti išėjus į laisvę - jo niekas nelaukia, niekam jis nereikalingas. Juozas mano, jog ir po pusmečio jo padėtis nė kiek nepasikeis - liks toks, kaip stovi, turės tik tai, kuo yra apsirengęs, be lito kišenėje, be jokios ateities.
- Jei papulčiau į geras rankas (turiu omenyje moterį), galėčiau dirbti bet kokius darbus (turiu elektros suvirintojo, statybininko bei šaltkalvio-remontininko specialybes), stengčiausi kiek galėdamas. Manau, kad dar esu pataisomas žmogus, o koks būsiu - priklausys tik nuo kitų. Ypač nuo moters, kuri neišsigąs manęs, turinčio tokią apgailėtiną gyvenimiškąją patirtį.
Juozas tikino, kad į gyvenimą žvelgia su humoru, mėgsta pašmaikštauti, todėl su juo nebūtų liūdna. Svarbiausia, kad jis nebijo sunkumų ir niekada nepuola į paniką. Vyriškis žadėjo daugiau neimti stikliuko į rankas (jo žodžiais tariant - gerklė jau "neauksinė"), todėl jeigu atsiras drąsuolė, tegu parašo laišką: Juozui Pletisui, Pravieniškių gydymo PDK, Kaišiadorių raj.
