Sigitas STASAITIS, Remigijus RAINYS
Klaipėdietis Vladas Zlatinas (21 m.), gatvėje siūlydamas prekes, įrodė esąs nekvailas vyras. Per dieną maldamas liežuviu jis perprato prekybos psichologiją, pastebėjo, jog protingai kalbant menkavertį, pirkėjui net nereikalingą niekalą galima įsiūlyti kaip gerą daiktą už neblogą kainą.
Jei vaikinas būtų įsteigęs savo įmonę ir verslu užsiėmęs legaliai, policija jam ir šiandien nieko negalėtų padaryti. Vladą pražudė godumas - valstybei jis nepanoro mokėti absoliučiai jokių mokesčių, be to pelno siekė spjaudamas į siūlomų prekių kokybę.
V. Zlatino biznio esmė labai paprasta - turguje jis nusipirkdavo keletą pačių pigiausių telefono aparatų, kuriuos susikrovęs į rankinę eidavo per butus. Įrodyta, jog pravėrusiems duris žmonėms Vladas dažniausiai prisistatydavo esąs "Telekomo" darbuotojas, nors pats jis tai ir neigia. Patiems nepatikliausiesiems komersantas parodydavo patento pažymėjimą. Žmonės paprastai nepastebėdavo, jog patente prekyba telefonais visai neįrašyta, o ir jo galiojimo laikas seniai pasibaigęs.
Vladą pirmiausia domindavo, koks bute telefonas. Jei modernus, su mygtukais, komivojažierius apsisukęs droždavo toliau, o aptikęs seno tipo aparatą, kuriuo skambinant reikia sukti diską, pradėdavo paruošiamąjį darbą liežuviu. Pirmiausia jis pameluodavo, jog žmogui "Telekomas" netrukus įves skaitmeninę telefono liniją ir senasis telefonas nebeveiks. Šiam susimąsčius klaipėdietis nieko nelaukęs iškraudavo savo rankinę ir pasiūlydavo išsirinkti telefoną pagal skonį bei kainą. Tardytojos atvestas V. Zlatinas "Akistatai" teigė, jog kaina priklausydavo nuo buto savininko išvaizdos - dirbdamas komivojažieriumi gatvėje Vladas išmoko "iš akies" nustatyti, ar žmogus patiklus ir kiek gali mokėti. Pasak "monterio", prijungdamas telefoną prie kainos, už kurią aparatą pats būdavo pirkęs, paprastai pridėdavęs 29-49 litus. Galutinė kaina visada baigdavosi devynetu - taip reikalauja prekybos psichologija.
Reikia pripažinti, kad prijungdamas naują telefoną V. Zlatinas elgėsi sąžiningai - pirkėjui pademonstruodavo, jog telefonas veikia: prieš paimdamas pinigus jis paskambindavo savo draugui į mobilųjį telefoną, po to paprašydavo, kad ir jis pirkėjui paskambintų.
Netrukus biznis taip įsisuko, jog V. Zlatinas vienas ėmė nebespėti. Į pagalbininkus jis pasikvietė kiemo draugus Aleksą Doveiką (21 m.) bei Ruslaną Latoną (22 m.). A. Doveika, kaip ir Vladas, ėjo per butus ir siūlė telefonus, o Ruslanas buvo vairuotojas bei "kokybės inspektorius" - tai į jo mobilųjį telefoną skambindavo V. Zlatinas su A. Doveika, kad pirkėjas pats įsitikintų pirkinio kokybe.
Trijulė jau prisipažino ne vieną dešimtį telefonų pardavusi Klaipėdoje, kur biznis sekėsi geriausiai. Po to vyrukai ėjo per butus Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Mažeikiuose, Marijampolėje, Šilalėje, Skuode, Gargžduose, Kretingoje ir kituose miesteliuose. Savo nelaimei, komivojažieriai galiausiai atvyko į Šiaulius.
V. Zlatino biznį sugadino prasta telefonų kokybė - keliems Šiaulių pensininkams, sumokėjusiems po 49-109 litus, aparatai sugedo jau tą pačią dieną, bei pačių pardavėjų suktumas. Būdami techniškai neišprusę jie nesuprato, kad kai kurie turguje parduodami pigiausi kiniški telefonai netinka mūsų telefonų linijų įtampoms, todėl nėra sertifikuoti.
Šiuo metu visi trys komivojažieriai suimti. Jiems iškelta baudžiamoji byla dėl sukčiavimo.
