Belaisvių turgus
Trečias aukštas, ankštas trijų kambarių butas. Vienas kambarys pereinamas. Jis - ir prieškambaris, ir virtuvė. Už stalo sėdi kvadratinis Žora ir žiūri per televizorių boksą.
- Jis jus saugos, kad tokių gražuolių kas nepavogtų, - džiugiai praneša Olegas.
"Vadinasi, nepabėgsiu", - suprantu aš.
Paaiškėjo, kad tai butas-aukcionas. Čia nusprendžiamas vergių likimas. Jis priklauso nuo to, koks šeimininkas tave nupirks.
Atvežę naują vergių partiją, perpardavinėtojai praneša savo klientams, kiek "prekių" gauta. Geriausius egzempliorius išsirenka brangių viešnamių savininkai. Likusius perka paprastesnieji. Baisiausia vergei - patekti į žemiausios klasės viešnamį. Tokie viešnamiai - legendiniame Tachanu merkazit (senosios Tel Avivo autobusų stoties) rajone. Būtent čia žemiausiomis kainomis aptarnaujamas Izraelio proletariatas - juodadarbiai, beduinai... Čia pragariškiausios sąlygos. Čia patenka ir pačios blogiausios (negražios, agresyvios, alkoholikės, narkomanės), ir pačios geriausios vergės. "Geriausiomis" vadinu apgautas būsimąsias "padavėjas", "slaugytojas", kurios atsisako dirbti prostitutėmis, verkia ir prašosi namo. Nė vienas "normalus" suteneris tokios nenori, taigi perpardavinėtojas pusvelčiui tokias parduoda į Tachanu merkazit rajoną. O apie sutenerių (beje, daugiausia išeivių iš Kaukazo) sugebėjimus palaužti besipriešinančiąsias pasakojamos legendos. Merginos uždaromos ir ištisas paras mušamos, prievartaujamos, kol palūžta ir sutinka dirbti prostitutėmis arba miršta.
Tad patekusiai į belaisvių turgų vergei nedidelis pasirinkimas: arba prostitucija, arba didelis skausmas, pažeminimai ir vis tiek... prostitucija.
...Rytą mane pardavė viešnamiui...
"Šeimininkas"
Pasislėpti ir paskambinti pažadėjusiam mane iš čia ištraukti Liošai tą vakarą taip ir nepavyko. Net tualetas čia - be durų. Užtat buvo vonia! Vanduo! Išsimaudžiusi duše (malonumas neaprašomas!) atsiguliau ant vienos lovos "minutėlę pagulėti" ir užmigau kaip užmušta.
Rytą prižadino Olegas:
- Kelkis, kelkis! Pas tave atėjo!
Būdama visiškai tikra, kad manęs atvažiavo "mano" suteneriai, išėjau į virtuvę-koridorių. Bet ant sofos išsidrėbęs nepažįstamas vyras tamsiais akiniais, su pakeliu sūdytų riešutų rankose.
- Štai ji, - pasako Olegas.
Porą minučių akiniuotasis, prisistatęs Jaša, užsisvajojęs triauškia riešutus ir tyrinėja mane. Staiga plačiai nusišypso:
- Na, labas, mažute! Kaip sekasi? Nori riešutėlių? - prikiša man čežantį maišelį, o aš jaučiuosi tarsi brakonieriaus kalbinamas elniukas. - Eime, pasikalbėsim...
- Bet... Bet aš nepasirengusi dirbti... Man dar reikia nusiprausti... vakar nespėjau, - pradedu kažką vapėti, nieko iš miegų nesuprasdama.
- Eime, pasikalbėsim! Nereikia man to tavo prausimosi, - mosteli vyras, eidamas kambario link.
Pasakyti, kad tuo momentu išsigandau, tai tas pats, kas nieko nepasakyti. Aš gi norėjau parašyti straipsnį! Jau buvau pasirengusi prisipažinti, kad esu "Komsomolskaja pravda" žurnalistė (lyg jam tai būtų svarbu)... Padėtį, pats to nežinodamas, pataisė Olegas.
- Tai labai gero viešnamio šeimininkas. Patiksi - tavo laimė, - sušnabždėjo stumdamas durų link.
"Vadinasi, galiu elgtis taip, kad nepatikčiau. Vargu ar jis prievartaus, o po to ką nors sugalvosiu. Štai, jei kas, ir langas praviras", - sukosi mano galvoj.
Nuo pirmos sekundės, kai užsivėrė durys, supratau, kad bent dabar mano potencialusis šeimininkas erotiškai nenusiteikęs.
"Rodyk dantis, nusirenk... Ar kada miegojai su arabais?"
Skrosdamas mane žvilgsniu jis atsisėdo ant kėdės ir ranka parodė atsisėsti priešais.
- Na, kaip tu čia patekai?
Savo legendą, papasakotą sutenerio Liošos, buvau seniai išmokusi:
- Aš iš pamaskvės. Atvykau į Egiptą kaip turistė, susipažinau su tokiu Samiu. Jis nuvežė manė į dykumą. Dokumentus ir beveik visus daiktus palikau viešbutyje. Namie - mažas vaikelis. Vyras - ožys. Noriu užsidirbti, - išbėriau aš kaip eilėraštį.
- Kalbą moki?
- Ne.
- Draugų Izraelyje turi?
- Argi būčiau taip idiotiškai važiavusi, jei turėčiau draugų!
- O su kuo palikai vaiką? O jei jis susirgs? - pasidomėjo Jaša.
- Su tėvais. Jie dar jauni, myli anūkėlę... Susitvarkys.
Dar kokias dešimt minučių šnekėjomės mano šeimos tema, taigi visai atsipalaidavau.
- Na gerai. Ką ketini veikti? - Jaša nelauktai pakreipė kalbą kita tema.
- Nesupratau... - netvirtai ir nenatūraliai kikendama pajuokavau.
- Mažyte, ką moki meilės srityje? - šypsodamasis patikslino Jaša.
- Meilėje? Galiu Bloką deklamuoti, - žinoma, aš supratau klausimą, bet išsisukinėjau, nes padėtis buvo kažkokia gėdinga, nepatogi, kaip vaikystėje stovint prišlapintom kelnėm prieš griežtą auklėtoją.
- Blokas gerai. Gal pravers dirbant su rusais. Jie "išsikalinėti" mėgsta labiau nei dulkintis, - Jaša buvo ramus kaip begemotas. - O su arabais ar kada miegojai?
- Na... ne...
- Tuomet žinok, kad jų aparatai kaip asilų. Dirbsi tikrąja to žodžio prasme iki kruvinų nuospaudų. Jokių dejonių, jokių skundų, kad skauda! Tiesa, arbatpinigių jie palieka daug. Čia tau ne Rusija: kojas praskėtei ir visi patenkinti. Čia žmonės išradingi. Apskritai reikia veikti kūrybingai. Jei sugebėsi, nebus problemų. Analinis seksas, santykiai be prezervatyvo - pagal galimybes, bet sveikintini dalykai. Pinigų, be abejo, pirmąjį pusmetį negausi - atidirbsi su procentais tai, ką tave įsigydamas išleisiu. Aišku? Šaunuolė.
O dabar parodyk dantis.
- Ką?..
- Šypsaisi... Gerai. Nusišypsok... Plačiau... Išsižiok... Visi dantys sveiki? Visi savi? Neskauda? Puiku!
- Chi chi, - vėl sukikenau.
- Ir humorą supranti, - nusijuokė Jaša. - Izraelyje taisytis dantis labai brangu, o bedančių klientai nemėgsta. Taigi reikia tikrinti. Nusirenk.
(XXI amžiaus vergai turi savo kainą. Dabar merginos JAV viešnamiams parduodamos už 10 000-20 000 dolerių. Tailande iš tėvų jos perkamos vos už 2 000 dolerių. Kai kuriose šalyse vergę galima išmainyti į ožką arba automatą.)
Nutirpau. Žinoma, nesu drovuolė, bet kad taip prieš nepažįstamą vyrą...
- Na, kas atsitiko? Ko laužaisi? - Jašos balsas truputį sugriežtėjo. - Gi ne baleto šokti atvažiavai. O gal tavo krūtys iki kelių nukarusios, gal ištatuiruotos?
"Šeimininkas", kaip ir pirma, be krislo erotikos vėrė mane žvilgsniu. Tik tas šaltas vertinantis žvilgsnis padėjo man ištverti šią egzekuciją.
Atsidusau. Prisiminiau Eupatorijos pliažą, kur atostogavau jaunystėje... Dabar buvau apsivilkusi tik ilgus marškinėlius ir apatinį trikotažą. Bet (siaubas!) būtent liemenėlėje paslėptas telefonas.
Telefonas! Mano vienintelis išsigelbėjimo kelias! Jei jį ras - viskas baigta! Baimė užgožė gėdą. Marškinėlius nusitraukiau kartu su liemenėle, be jokio drovumo. Tik viską susukusi į gniutulą ir nieko neišmetusi supratau, kad pats metas nurausti. Kelnaites nusimoviau lėtai, tikėdamasi, kad Jaša mane sustabdys, nes jos ir taip beveik nieko nedengė. Nesustabdė.
Niekada gyvenime nesijaučiau gyvuliu - tik dabar. Rankų nebuvo kur dėti. O paprasčiausiai stovėti nuogai vidury kambario stebint nepažįstamam vyriškiui buvo baisiais nepatogu. Kad pakeisčiau atmosferą, pagriebiau lėkštę su apelsinais, užsidėjau ant galvos ir pamėginau pavaizduoti graikų statulą.
- Mama mane mokė prieš vyrą niekada nenusirengti visiškai nuogai, - pacitavau anekdotą apie merginą, visada guldavusią lovon su skrybėlaite.
- Cha! Tu šaunuolė, - Jaša beveik nuoširdžiai nusišypsojo. - Šaunuolė, - pakartojo būsimasis mano šeimininkas. - Ir krūtinė gera. Apsirenk, o aš einu pasikalbėti su Olegu.
Jaša išėjo, o aš žaibo greitumu apsirengiau ir paslėpiau visą savo "amuniciją".
Į vergiją - už 12 000 dolerių
Mane pardavė už 12 000 dolerių. Beje, galima sakyti, kad gerai įvertino, nes vergių kainos svyruoja nuo 5 000 iki 10 000 dolerių.
Kalbos, kad "būsi laisvas, kai atidirbsi tai, kiek už tave sumokėjau", - visiški kliedesiai. Net gerame viešbutyje, kur dirba brangios vergės, per dieną viena aptarnauja 7-10 klientų. Minimalus atlygis už pusvalandį - 150 šekelių (apie 40 dolerių). Vadinasi, kad atidirbtų už tuos 12 000 dolerių, mergina turi arti daugiausia mėnesį. Visa kita grynas pelnas šeimininkui. Ir tik jis sprendžia, kada merginą paleisti ir ar verta ją apskritai paleisti. O ką jau kalbėti apie Tachanu merkazit rajone dirbančių merginų atsipirkimą. Juk čia patenkančiosios labai pigios, o per dieną aptarnauja 20-30 klientų! Įsivaizduokite, kokius turtus už jas kraunasi prekiautojai vergėmis!
Bet visa tai sužinojau ir paskaičiavau daug vėliau, kai vėl grįžau į žurnalistės kailį. O tą dieną bute-aukcione sėdėjo ne žurnalistė, bet parduota vergijon mergina. Aš visiškai neįsivaizdavau, ką toliau daryti. Vienintelis šansas išsigelbėti - paskambinti. Bet nepasitaikė galimybė išsitraukti telefoną. Juk labiausiai bijojau, kad jį gali aptikti.
Po pokalbio su manimi Jaša apžiūrėjo visas bute buvusias merginas. Su Tania iš Chabarovsko net pasikalbėjo kitame kambaryje (kaip su manimi). Kol jie kalbėjosi, moldavaitės mane apibėrė klausimais: ko klausinėjo, kas būtų, jei atsisakytume?.. Matyt, kol kalbėjausi su Jaša, Olegas "slaugytojoms" ir "šokėjoms" pravedė "politinformaciją". Dviejų akys buvo užverktos. Vyriausioji, Alina, jau nebeverkė - tikriausiai po išprievartavimo dykumoje buvo išverkusi visas ašaras.
Jašai tikau tik aš.
- Na, eime, - sukomandavo, ir aš, pasiėmusi paketą, priėjau prie durų.
Buvau taip stipriai sutrikusi, kad net normaliai neatsisveikinau su merginomis, su kuriomis išgyvenau baisiausias savo gyvenimo dienas dykumoje. Tik mostelėjau ranka...
