Prancūzų rašytojas Antuanas de Sent-Egziuperi yra pareiškęs: "Vanduo! Tu neturi nei skonio, nei spalvos, nei kvapo! Tavęs neįmanoma aprašyti! Tavimi gėrisi nė nežinodami, kas tu per daiktas. Negalima sakyti, kad tu reikalingas gyvenimui, tu - pats gyvenimas!"
Žinome, kad atėjus laikui kūdikis su vandenimis išsirita į šį pasaulį. Pirmiausia jam reikia motinos pieno, o toliau visą savo gyvenimą jis neišsiverčia be vandens. "Vanduo yra visa ko visatoje šaltinis", - rašė graikų filosofijos tėvas Heraklitas. Biblijoje rašoma, kad Kristus atgaudavo dvasios jėgas, kai išsimaudydavo Jordano upėje, o Buda, žiūrėdamas į žibančius ant žalių lapų rasos lašus, praregėdavo.
Vanduo sudaro 70% viso žmogaus svorio. Vandens yra visose ląstelėse, bet audiniuose bei organuose jo kiekiai skirtingi. Žmogaus organizme vanduo pasiskirstęs maždaug taip: 50% - raumenyse, 13% - kauluose, 5% - kraujyje, 16% - kepenyse, 4% - blužnyje. Tarp įvairių organizmo išskyrų didelė dalis - vanduo.
Nevalgęs žmogus gali išgyventi keliasdešimt parų, o negėręs - vos keletą dienų. Organizme esančiame vandenyje vyksta medžiagų apykaita, įvairios cheminės reakcijos, nes vanduo yra daugelio medžiagų tirpiklis. Trūkstant organizme vandens, gali sutrikti biologiškai aktyvių medžiagų koncentracija, nervinių bei kitų ląstelių veikla. Mokslininkų nuomone, senstančiame organizme mažėja vandens.
Vanduo reguliuoja ir palaiko pagal aplinkos temperatūrą normalią kūno temperatūrą. Jis aktyviai prisideda prie riebalų apykaitos, išvarydamas juos su prakaitu ir šitaip palaikydamas nuolatinę medžiagų apykaitą. Pakankamai išgėrus vandens, žarnyne sumažėja bakterijų.
Per mažai išgeriant skysčių (vandens ir kitų), organizmas apsinuodija savo paties medžiagų apykaitos produktais. Greičiau sutrinka tulžies pūslės veikla, susiformuoja inkstų akmenligė, organizmas pradeda greičiau senti. Virinant vandenį, ant arbatinuko sienų nusėda žmogui naudingų mineralinių druskų ir mikroelementų, todėl nepatartina nuolat gerti virintą vandenį.
Nuo senų senovės žmonės įvairiuose pasaulio kampeliuose aptikdavo stebuklingais vadintų šaltinių. Iš jų geriantys gyvuliai tapdavo sveikesni, jų kailis pradėdavo blizgėti, o jį geriantys žmonės išsigydydavo įvairias ligas. Tai mineraliniai gydomieji vandenys. Tačiau nereikia be saiko gerti ir mineralinio vandens, nes organizme gali susikaupti per daug mineralinių druskų.
Natūralus vanduo nuo seno žinomas kaip gydomoji priemonė, padedanti kovoti su virškinimo sutrikimais. Galima visą laiką šalia turėti stiklinę vandens ir retkarčiais išgerti 1 - 2 gurkšnelius. Prieš einant miegoti reikia išgerti vieną stiklinę vandens, ištirpinus jame šaukštelį medaus ir įspaudus truputį citrinos sulčių. Toks gėrimas padės organizmui valytis miego metu, o rytą pašalins visas kenksmingas medžiagas. Pusvalandį prieš pusryčius reikia išgerti stiklinę karšto vandens su citrina, tačiau be medaus. Vanduo turi būti karštas, nes per naktį skrandyje susikaupia daug gleivių, kurios trukdo jam gerai dirbti ir kurias tiktai šitaip galima išplauti.
Žmogui nenaudingas nei negyvas, steriliai išvalytas vanduo, nei dirbtinai prisotintas mineralų ir druskų. Toks būna su užrašu "mineralizuotas". Tai ne tas pats, kas natūralus mineralinis vanduo. Dirbtinai prisotintas angliarūgštės vanduo malšina troškulį, bet yra iš čiaupo ir neturi jokių gydomųjų savybių.
Labai naudingas skystis, kurį organizmas gauna su daržovėmis, vaisiais ir jų antpilais. Jame būna daug ištirpusių įvairiausių biologiškai reikalingų mežiagų.
Daugiau vandens reikia gerti esant ūmiems ar lėtiniams apsinuodijimams, sergant kepenų ir tulžies latakų ligomis, užkietėjus viduriams.
Vanduo iš ištirpinto ledo ar sniego laikomas efektyviausiu aterosklerozės profilaktikai ir gydymui. Kaip tik todėl nuo senų laikų vartojamas šaltinio vanduo.
Vandens kokybei pagerinti reikėtų name pakeisti visus senus vandentiekio rezervuarus ir vamzdžius.
Žinoma, gerti reikia protingai. Geriausia atsigerti iš ryto tik atsikėlus. Be minėtos vandens gėrimo rekomendacijos, galima ir taip: iš pradžių praskalaukime gerklę obuolių actu parūgštintu vandeniu, paskui arbatiniu šaukšteliu su vandeniu pavalykime liežuvį nuo apnašų, praskalaukime dantis gėlu vandeniu, ir tik tada išgerkime stiklinę nusistovėjusio gėlo vandens. Kiek vandens gerti, priklauso nuo žmogaus sudėjimo. Tvirto sudėjimo, aktyviai dirbdami ir įpratę daug gerti vandens, rytą gali gerti kiek nori, o per dieną - iki 3 litrų.
Jei kai kurie žmonės geria vandens daugiau negu jiems reikia, todėl o jų organizmas stokoja insulino. Jeigu žmogus, dažniau lakstantis į tualetą naktį, išgeria daug vandens prieš miegą, jis rizikuoja susirgti kepenų ir inkstų liga.
Labai naudinga maudytis, praustis po dušu, apsitrinti.
Dar 1500 metais prieš mūsų erą indų knygoje Rigvedoje rašyta, kad apsiplaudamas žmogus įgyja dešimt privalumų: protas pasidaro blaivus, guvus, pats žmogus tampa žvalus, sveikas, įgyja jėgų, grožio, atjaunėja, dvelkia švara, jo odos spalva darosi maloni ir patraukia gražių moterų dėmesį.
Labai naudinga gerti tuojau po karštos vonios ar pirties. Tai padeda organizmui išsivaduoti nuo atliekų.
Ar valgant sveika gerti vandenį? Ne, nesveika! Labai žalinga. To reikėtų vengti ir pasivaikščiojimo metu, bėgiojant varžybose (ypač maratono distancijose). Vanduo gali pakenkti skrandžio sienelėms. Būtina nepamiršti, kad sergant širdies ir inkstų ligomis vandens reikia mažiau vartoti.
Labai svarbu kuo anksčiau imtis priemonių sveikatai tausoti. Sveikatos tema - amžina. Anglijos karalius Henrikas VIII valdė šalį 38 metus. Jis mirė sulaukęs 56 metų (1491 - 1547), o tais laikais tai buvo senyvas amžius. Salerno (Italija) - mokslininkai jam reikalaujant buvo surašę septynias taisykles, kaip kuo ilgiau ir sveikiau gyventi. Tos taisyklės tebegalioja ir šiais laikais: gerk iki soties (bet venk maišyto vyno), valgyk po mažai (bet dažnai), prie stalo ilgai neužsisėdėk, venk per didelės ramybės, neužlaikyk šlapimo, neatidėliok reikalo tuštintis, nesijaudink dėl gyvenimo smulkmenų ir venk per didelių rūpesčių.
Paruošė Ona Naruševičienė
