Naujas manevras drebina Seimo uždarąją: paskui kelis bendražygius rauna ir Viktoras Muntianas į naujai įsteigtą frakciją, iš esmės palikdamas ir valdančiąją daugumą, taigi ir menkai – tai intriguoja – teįšildytą Seimo pirmininko kėdę.
Arba yra tikras, kad koalicijos biuras naujuosius irkluotojus pasikvies tarnauti Tėvynės labui. Tačiau susitarimas yra tarppartinis? Belieka atskilėlius šluoti iš Darbo partijos (DP) ir koalicija tampa visiška mažuma. Tada turi būti kitas scenarijus ir partinė konfigūracija. Ar tikrai visų persona non grata tampa Uspaskichas? Miglotas ir sudėtingas žaidimas... Ar nesulauksime dvejopo žaidimo efekto – viena viešai, kita užkulisyje?
Į Pilietinės demokratijos (kokių tik nėra demokratijų?) frakcija šoka liūdnai pagarsėjęs žemdirbių gynėjas Jonas Ramonas (tiesa, tapęs seimūnu pamiršo ir savo aveles). Keista frakcija: vieni perėjūnai, politinės pro... pro... Tokios tokelės – smagumėlis tame išrinktųjų dvarelyje; kai nebeįgali susikalbėti, bėga kitur arba ką nors kuria.
Šiame politiniame chaosėlyje įdomiausia yra kitkas: jau kelintąsyk sutampa daugelio norai ką nors nukirsti. Pirmąjį paaukojo Artūrą Paulauską. Dabar, atrodo, visi nori atsikratyti įgrisusio Viktoro Uspaskicho. Tai būtų pagrįsta ir pelnyta. Sutampa mažumos ir daugumos interesas – pašalinti neaiškios reputacijos ir apetitu nesiskundžiantį DP vėliavnešį. O šis, atsisakęs laiku visų postų, sau paliko laisvas rankas su dauguma daryti ką tik nori, todėl tyčiojasi, provokuoja, erzina, koneveikia valdžias. Panašu į kerštą dėl netekčių ir į „penktosios kolonos“ veikimą.
Tikėtina, kad bendromis pastangomis šis personažas bus sudorotas, nors, tiesą sakant, galėtų ir pats susivokti, kad yra pašalinis, ir pasitrauktų į savo klestintį verslą ir meilės glėbį. Bet turbūt nebegali, nes neleidžiama, dar nebuvo tokios komandos, todėl ir tąsosi, vykdo savo misiją. Vieno pono partija tapo visos Lietuvos rūpesčiu, sukelta tiek problemų, kiek dar nesame patyrę.
Panašu, kad ir patys darbiečiai, ir visuomenė šįkart supras savo pasirinkimo svarbą ir nebealps dėl kokių kieno nors vilionių rinkimų kampanijose. Šiaip juk paprasčiausia būtų pačiai partijai priimti savo vado atžvilgiu radikalų sprendimą, antraip subyrėjimas tik spartės. Taip atsitiko ir visai neseniai liberalcentristams. Scenarijus toks pats – nepasitenkinimas vedliu suskaldo partiją. Vieno įnoringo politiko problema sunkiu išbandymu buvo ir krikdemams, ir konservatoriams, atrodo, ir tautininkams. Politikai linkę iš kitų klaidų nesimokyti, patys siekia tas patirtis įgyti. Gaila, tačiau žaidimo azarto daugiau, bet visuomenės neviltis ir nusivylimas partijomis tik didėja, nors būtų prikurta dar dešimtys partinės demokratijos imitacijų, tačiau atstovaujamosios demokratijos taip ir neturint. Visuomenės ir valstybės interesas tokiose politikavimo kibynėse yra ignoruojamas ir tam reikalui tiesiog nebelieka nei laiko, nei energijos – juk reikia siužetą toliau rutulioti, kurpti naujas intrigas.
Valentinas Stundys yra Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
