Po dukros Urtės mirties Sofijos ir Augustino Valaičių santykiai dar labiau pašlijo. Niekas jų nebesiejo. Jie kaltino vienas kitą neištikimybe, nors konkrečių įrodymų neturėjo. Ponia Sofija, kai tik įsiliepsnodavo ginčas, tuoj siūlydavo skirtis. Tačiau Augustinui Valaičiui tatai buvo nepriimtina: jo vardu buvo didžiulis keturių kambarių butas miesto centre ir gerai įrengta sodyba ant Kauno marių kranto. O kur dar banko akcijos, kurių vertė pamažu didėjo? Jiems išsiskyrus, Sofija, be abejo, pradėtų bylinėtis ir prisiteistų pusę to turto. Supykęs Valaitis siūlydavo žmonai išsinešdinti kaip stovi: pasiimti savo kosmetiką ir parfumeriją, savo "šmutkes", sumautą kompiuterį ir eiti į visas keturias puses. Ponia Sofija manė kitaip: ji tikino, kad visas jų turtas užgyventas kartu, tad mažiausiai pusė jo teisėtai priklauso jai. Ponas Augustinas galvojo, kad tai kliedesiai, kad žmona visą gyvenimą be saiko išlaidavo, nesirūpino namais ir dukra, tad jai nieko, ničnieko nepriklauso. Nedaug trūko, kad teisybė būtų pradėta įrodinėti kumščiais, spjūviais į veidus, indų daužymu ir policijos kvietimu. Tačiau ponai Valaičiai puikiai suprato, kad jų visuomeninė padėtis neleidžia to daryti: jie būtų praradę autoritetą ne tik kaimynų, bet ir bendradarbių bei darbdavių akyse. Ogi abu manė, kad beveik priklauso miesto elitui. Ne veltui jų pavardės buvo ryškiai įrašytos storoje, prabangiai išleistoje knygoje "Kas yra kas Kaune?"
Pavasarį ponia Sofija Valaitienė apsilankė pas advokatą Romualdą Mikauską, kurį rekomendavo kolegė, apibūdindama jį kaip apsukrų ir patikimą teisininką.
- Lengviausia būtų išsiskirti, įrodžius savo sutuoktinio neištikimybę, - pasakė advokatas, atidžiai išklausęs Valaitienės pasakojimą. - Vėliau būtų daug paprasčiau reikalauti savo turto dalies. Bet tam reikalingi įrodymai.
- Aš jų neturiu. Net nežinau, ar mano vyras turi meilužę, - sąžiningai prisipažino ponia Sofija.
- Vadinasi, jūs turite meilužį, - visiškai neinteligentiškai burbtelėjo Romualdas Mikauskas. - Tai gal nesiskirkite?
- Ne, ne! - ėmė protestuoti moteris. - Jis baisus žmogus, despotas, terorizuoja mane, neleidžia išsiskleisti mano kūrybinėms galioms.
- Kiek jam metų? - pasidomėjo advokatas.
- Keturiasdešimt penkeri.
- O, atleiskite, ponia, jūs miegate kartu ar atskirai? - šįkart Romualdas Mikauskas buvo delikatesnis.
- Nuo vasaros pabaigos, kai mirė mūsų dukra Urtė, jokio miegojimo kartu! - išpoškino Valaitienė.
- O jūsų vyras normalus? - toliau kamantinėjo advokatas.
- Anksčiau buvo normalus, - nesuprasdama, kam to reikia, atsakė ponia Sofija.
- Tokio amžiaus normalus vyras turi turėti moterį, - padarė išvadą Mikauskas.
- O jeigu neturi? - paniekinamai nusišypsojo Sofija Valaitienė.
- Vadinasi, reikia pasirūpinti, kad turėtų, - advokatas delnu brūkštelėjo per trumpai kirptus žilstelėjusius plaukus.
- Ką jūs turite omenyje? - regis, šiek tiek nustebo moteris.
Valandėlę Romualdas Mikauskas tylėjo, tarsi nesiryždamas toliau kalbėti. Tačiau Sofija padrąsino jį žvilgsniu.
- Jūs esate žurnalistė: vadinasi, gerai pažįstate gyvenimą, esate patyrusi ir šilto, ir šalto, - mįslingai prabilo advokatas. - Galėčiau jums padėti.
Valaitienė pritariamai linktelėjo galvą.
- Bet, suprantate, ponia, tai nemažai kainuotų.
- Manau, kad nesu tokia vargšė, - išdidžiai kilstelėjo smakrą interesantė.
- Pažįstu vieną merginą, - tiriamai nužvelgdamas moterį, sėdinčią priešais, pasakė advokatas. - Prieš keletą mėnesių gyniau ją teisme. Tiesą sakant, ji man liko skolinga. Už tam tikrą mokestį galėtų pagloboti jūsų vyrą.
- Mano vyras labai išrankus, - leptelėjo ponia Sofija.
- O! Manau, kad neatsilaikys prieš ją! - nusijuokė Romualdas Mikauskas. - Iš pažiūros angelas, o iš tikrųjų - velnias! Studijavo Dailės institute, bet susidėjo su bloga kompanija, ėmė vagiliauti. Net nežinau, iš ko dabar gyvena. Užsirašykite jos adresą ir telefono numerį. Pasakykite, kad nuo manęs. Jeigu jums pavyks su ja susitarti, toliau bus paprasta: diktofoniniai įrašai, nuotraukos, gal net buitinė filmavimo kamera. Ir po mėnesio susitikimas jūsų skyrybų byloje.
- Kiek jums skolinga?
- Šiek tiek, - gudriai prisimerkė advokatas.
Sofija Valaitienė padėjo ant stalo pluoštelį šimtinių. Romualdas Mikauskas buhalteriškai tiksliai jas suskaičiavo. Jo burna nejučiomis persikreipė.
- Čia mano dviejų mėnesių uždarbis, - pasiteisino moteris. - Įskaitant ir honorarus.
- Ponia, šiais laikais pigi tik žmogaus gyvybė, kaip sako nusikaltėliai. Protas, atvirkščiai, vis labiau brangsta, - ciniškai nusišypsojo advokatas. - Manykime, kad tai avansas.
