Prezidentas V. Adamkus teigia, kad ir jo patarėjas H. Šinkūnas, ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas V. Greičius, turėję informacijos apie teisėjo V. Margevičiaus praeitį, privalėjo pateikti ją jam. Anot prezidento, reikia būti „visišku bepročiu, arba nesąžiningu, arba nupirktu“, kad vėl skirti teisėjų žmogų, kuris buvo išmestas iš darbo ir „nesusitvarko su alkoholiu.
Apie informacijos stoką prezidentas kalbėjo su pirmadieninės laidos „TV forumas“ vedėju Edmundu Jakilaičiu (pokalbis publikuojamas dienraštyje „Lietuvos rytas“ www.lrytas.lt)
- Kaip dabar manote, ar teisingai pasielgėte viešai supeikdamas Aukščiausiojo teismo pirmininką Vytautą Greičių?
- Aš nieko nemanau, kadangi žmogiškai sureagavau į situaciją, į pareiškimą, esą man viskas buvo pateikta.
Ir šiandien dar kartą galiu patvirtinti, jog man nieko nebuvo pateikta. Tą informaciją, kurią aš gavau, gavau pats. Nei peikimų, nei burnojimų.
Faktas yra tas: tai reakcija į pareiškimą, kuris buvo netikslus.
- Jūs pareiškėte, kad prarandate pasitikėjimą V.Greičiumi ne tik kaip teisėju, bet ir žmogumi. Koks buvo pareiškimo tikslas?
- Paprastas. Tai žmogiška reakcija, kai žinai, jog tau prašant nėra pateikiama tai, kas yra būtinai reikalinga. Šiuo atveju kalbame apie rekomendacijas, kurios turi būti paremtos faktais. Tačiau tu jų negauni.
Tai reakcija į įvykusį faktą.
- Bet šią informaciją jums lyg ir turėjo pateikti patarėjas teisės klausimais Haroldas Šinkūnas, kuris, kaip aiškėja iš Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto vadovo Juliaus Sabatausko pateiktų elektroninio pašto išklotinių, irgi turėjo gauti elektroninį laišką su saugumo pažyma. Tai patvirtinta dokumentais.
- Tai nėra patvirtinta dokumentais. (...) Bet dabar nėra reikalo ginčytis, kas siuntė ar nesiuntė.
Tai iš esmės reikalų nepakeis – reikalinga informacija manęs nepasiekė. O kokiu keliu informacija iki manęs turėjo atkeliauti – galima įvairiai svarstyti.
Aš galvoju, kad tie, kurie turėjo tą informaciją, privalėjo man ją pateikti. Šis reikalavimas taikomas ir mano patarėjui, ir V.Greičiui – vienas turėjo rankose raštišką informaciją, o kitas ją nugirdęs.
Negavęs tokios informacijos, gali arba visiškai sužlugdyti žmogų, arba padaryti tokią klaidą, kokia buvo padaryta jį patvirtinant teisėju.
Būkime atviri: jeigu būčiau gavęs tokią informaciją, kad teisėjas anksčiau buvo išmestas iš darbo, nesusitvarko su alkoholiu, buvo padaręs avariją, – arba reikia būti visišku bepročiu, kad tokį žmogų paskirtum teisėju, arba nesąžiningu, arba nupirktu. (...)Pripažinkime, mes iš skandalų ir skandaliukų neišbrendame.
Ar tai yra visų mūsų noras taip gyventi? Kuo greičiau iš jų išbrisime, tuo žmonėms bus geriau.
Šitą atvejį laikau kaip savotišką paskutinį tašką mūsų teisiniame chaose.
- Narpliodami teisėjo skyrimo istoriją skęstame kažkokiose nereikšmingose detalėse. Bet juk esmė ta, kad informacija apie šį teisėją buvo visiems žinoma ir dar kartą pakartota Teismų taryboje. Todėl jokie elektroniniai laiškai iš esmės negalėjo pakeisti situacijos.
- Tai ir yra visa nelaimė. Kodėl pasakiau, jog V.Greičius man kelia nepasitikėjimą ir profesiniu požiūriu, ir kaip žmogus?
Aš esu tas asmuo, kuris tą informaciją turi gauti.
Bet aš ją gaunu tik po kelių mėnesių, kai žmogus jau patvirtintas į pareigas, kurių jokiu būdu negali eiti.
Jeigu mes šįkart priimsime tą skaudų faktą, jog sistema nedirba ir ji turėtų būti be gailesčio pakeista, galbūt pavyktų sugrąžinti pasitikėjimą teismų sistema.
- Kaip įsivaizduojate savo tolesnius santykius su V.Greičiumi, kuris yra Aukščiausiojo teismo pirmininkas, ir ar šitoje situacijoje galima imtis teismų sistemos reformos?
- Aš manau, kad galime vykdyti reformą, jeigu pradėsime kalbėti viena kalba ir pripažinsime, jog dabartinė sistema neveikia.
Mūsų pareiga – šią sistemą patobulinti, padaryti tokią, kad galėtume sakyti: štai yra tie pagrindai, pagal kuriuos gyvensime ir dirbsime.
Paprasta, žmogiška, jokių kombinacijų, išvedžiojimų, filosofijų.
Reikia drąsiai pažvelgti tikrovei į akis ir bandyti ją ištaisyti.
- Tai jūsų žodžius reikėtų vertinti ne kaip raginimą atsistatydinti, o kaip raginimą realiai žiūrėti į situaciją?
- Teisingai. Aš niekur nepasakiau žodžio „atsistatydinti“.
Aš reagavau į faktą, kai buvo pasakyta, kad aš gavau tą informaciją.
Pasakiau, jog tai yra netiesa. Jei tokia informacija man nepateikta, kaip aš galiu tikėti, ar kiti dalykai nėra nuo manęs slepiami?
Bet įdomu tai, kad ši istorija tęsiasi jau antrą kadenciją. Per pirmąją kadenciją irgi buvo: „prezidentas neinformuotas“, „prezidentūrėlės dirba už jį“, „prezidentui neprieinama informacija“.
Dabar tik truputį pasikeitė žodžiai, o aš ir vėl girdžiu: „izoliuotas nuo žmonių“ ir panašiai.
Nenoriu pernelyg į tai reaguoti. Tik galiu paminėti vieną faktą – turbūt visose valstybėse vadovams uždedama tam tikra širma, ir jeigu iškyla kokios nors problemos, sakoma: „Prezidentui nepateikiama informacija, kuri jam yra reikalinga“.
Nežinau, kaip tą faktą pavadinti. Gal tai yra visų prezidentų sindromas?
- Ar jus yra apėmęs šis sindromas? Ar sutinkate su tuo, ką sako kai kurie apžvalgininkai ar net politikai, esą prezidentui galbūt specialiai nėra pateikiama visa informacija, kad jis nesusidarytų objektyvios nuomonės?
- Aš negaliu į šitą klausimą atsakyti. Galimas daiktas, kad tam tikra informacijos dalis manęs nepasiekia.
Kodėl ji manęs nepasiekia, negaliu tvirtai atsakyti.
Bet aš nenorėčiau visur įžiūrėti vien tik blogį. Aš girdėjau ir tokių pasakymų: „Kam sakyti prezidentui. Kam jam gadinti nervus, vis tiek iš to nieko nebus“. Galbūt. Galimas daiktas.
- Koks bus jūsų sprendimas dėl patarėjo H.Šinkūno?
- Jo atsistatydinimo raštą turiu ant savo stalo.
Leiskite man iki galo susirinkti visą informaciją, kuri man yra reikalinga, ir aš padarysiu sprendimą.
Galiu garantuoti, kad aš pasielgsiu pagal sąžinę ir turimą informaciją.
- Kaip vertinate visa tai, kas įvyko? Kai kas šią situaciją tiesiog vadina teisėjų klanų karu, į kurį bandyta ar net sėkmingai yra įtrauktas prezidentas.
- Apie klanus ir karus girdėjau. Tikrai negaliu į tai atsakyti, nes pats juose nedalyvauju.Ar aš buvau į juos įtrauktas? Nemanau, kad esu įtrauktas į karą. (...)
Man pateiktų išvadų rezultatas buvo tas, kad sprendimas, kurį padariau, yra blogas.
Sužinojęs faktus ir visą informaciją, klausimą aš sugrąžinau atgal į tą instituciją, kuri man pateikė rekomendaciją skirti teisėją.
Tiesiog turiu paminėti dar vieną faktą. Man buvo pasakyta: Teismų tarybos rekomendacija neskirti vieno ar kito teisėjo prezidentui yra privaloma, jis neturi jokio pasirinkimo.
Tačiau jeigu rekomenduojama teigiamai, gali spjauti į visas rekomendacijas. Tokia sistema nėra logiška.
www.lrt.lt, www.lrytas.lt
