Bene labiausiai nuskambėjo du užsieniečių pagrobimai Lietuvoje: tėvo ir sūnaus Fisenkų Joniškyje (1997-ųjų vasarą) ir dviejų kroatų Klaipėdoje (1998 metų pabaigoje). Abi bylos labai panašios ne tik tuo, kad nukentėjėliai buvo tamsios asmenybės - pirmuoju atveju skolingos lietuvaičiams už automobilius, antruoju - dėl spirito bei narkotikų kontrabandos, - bet ir savo finalais. Tiksliau - panašios finalų nebuvimu. Rusai pasislėpė savo tėvynėje Maikope ir Lietuvoje nesirodo, todėl pagrobėjų teismas iki šiol neįvyko, o kroatų pagrobėjai beveik visi išžudyti dėl kitų tamsių reikalų, tačiau ir kol jie dar buvo gyvi, byla strigo ir teismo nepasiekė.
"Žemgalos" kaliniai
1997 metų liepos pradžioje Klaipėdos "Aras" bei kriminalistai šturmavo Joniškio rajone, Jauniūnų kaime, esančios firmos "Žemgala" būstinę. Per šturmą buvo išlaisvintas biuro patalpose, specialiame kambaryje, kalintas Rusijos pilietis Anatolijus Fisenka (46 m.). Policiją į Joniškio kaimą atvedė A. Fisenkos sūnus Vladimiras (23 m.). Jis pasakojo ir pats ilgą laiką buvęs įkalintas drauge su tėvu, o vėliau paleistas, kad surinktų ir atiduotų pagrobėjams pinigus, kuriuos buvo skolingi. Per operaciją sulaikyti "Žemgalos" savininkai, žinomi Joniškyje automobiliais prekiaujantys verslininkai Rolandas Čalnaras ir Saulius Gedvilas. Buvę "Žemgalos" kaliniai Fisenkos teisėsaugininkams papasakojo graudžią istoriją. Jiedu atvykę Lietuvon iš Maikopo, kur gyvena, ketindami prekiauti automobiliais. Iš pradžių Fisenkos bendradarbiavo su uostamiesčio firma "Kniupsius", prekiaujančia rusiškais automobiliais. Čia žigulius pirkdavo, o tėvynėje parduodavo. Vėliau rusai buvo pristatyti kitai panašaus profilio įmonei - Joniškio "Žemgalai", su kuria dirbo toliau. 1996 metų pabaigoje V. Fisenka drauge su vieno iš "Žemgalos" vadovų broliu atskrido iš Maikopo į Karaliaučių (Kaliningradą) ir rengėsi automobiliu vykti į Joniškį. V. Fisenka turėjo 30 000 JAV dolerių už Rusijoje parduotus automobilius. Tačiau pakeliui į Joniškį paaiškėjo, kad pinigai paslaptingai dingo - V. Fisenka pastebėjo, kad krepšyje jų nebėra. Rusas teigė, jog pinigus kažkas pavogė, tačiau "Žemgalos" savininkams šios vagystės aplinkybės pasirodė neįtikėtinos ir jie pareikalavo dolerius grąžinti. Abu Fisenkos buvo uždaryti belangiame kambarėlyje firmos biuro patalpose ir po kurio laiko priversti pasirašyti raštą, kad "Žemgalai" yra skolingi 39 000 JAV dolerių. Po kelių savaičių V. Fisenka paleistas, kad surinktų pinigus, o tėvas liko įkalintas tarytum gyvas užstatas, kad sūnus sugrįš su pinigais. Rusą saugojo ginkluoti sargybiniai. V. Fisenka teigė Maikope pardavęs butą bei visą šeimos turtą ir atvežęs 30 000 dolerių į "Žemgalą", tačiau pasimatyti su tėvu jam nebuvo leista. Tada V. Fisenka, nuogąstaudamas, kad tėvas gali būti nužudytas, kreipėsi į Klaipėdos policiją. Kai rusas atvežė paskutinius skolos pinigus - 40 000 litų, prasidėjo "Aro" šturmas. Išlaisvintas A. Fisenka buvo labai patenkintas ir žurnalistams vaizdingai pasakojo, kokiomis nežmoniškomis sąlygomis buvo laikomas "Žemgaloje", kaip badavo. Rusas netgi lygino save su grafu Montekristu - praradęs laiko nuovoką rašinėjo raštelius ir kaišiojo juos į įvairius plyšius savo kameroje.
Nukentėjėliai dingo be pėdsakų
Rusai, pasižadėję atvykti į Lietuvą, kai bus reikalingi tardymui, išvažiavo į Maikopą ir pradingo. Vėliau jų nepasisekė surasti netgi padedant vietinei milicijai. Netrukus ėmė aiškėti, kad Fisenkos tebuvo ne dori verslininkai, o tiesiog sukčiai, kuriems kreditoriai Maikope buvo stipriai prispaudę uodegas. Vis labiau įsiskolindami lietuviams, Fisenkos iš tų pinigų atidavinėjo skolas namuose, o kai vagystės inscenizacija nepavyko ir teko ne savo noru kurį laiką praleisti "Žemgaloje", sugalvojo neblogą planą - policijai padedant išsilaisvinti ir dingti iš Lietuvos kuo toliau, neatidavus visų skolų. Išaiškėjo ir daugiau detalių, bylojančių Fisenkų nenaudai, todėl po 10 parų arešto "Žemgalos " savininkai S. Gedvilas ir R. Čalnaras buvo paleisti. Bylą perėmė tirti Šiaulių apygardos prokuratūra. Tačiau tyrimas taip ir nebuvo visiškai užbaigtas, nes neįmanoma pašalinti daugelio prieštaravimų nukentėjėlių ir pagrobėjų parodymuose, kadangi nėra galimybės apklausti Fisenkų. Tokiu būdu pagrobimo tyrimas pakibo ore ir tokia situacija išliko iki šios dienos.
Skolos už narkotikus
1998-ųjų spalio 29-osios naktį stovėjimo aikštelėje netoli Klaipėdos, automobilyje "Mercedes-Benz 190", miegojo Kroatijos piliečiai Stepanas Spaničius (33 m.) bei Ivica Vranjičius (27 m.). Prieš tai kroatai audringai leido laiką uostamiesčio naktiniame klube "Kalifornija". Paryčiui užsieniečius pažadino beldimas į langą, o netrukus penki užpuolikai įsisodino juos į savo automobilius ir nusivežė į vieną butą Klaipėdoje. Čia pralaikė kroatus vieną parą ir dviem automobiliais pergabeno į Kauną. Užsieniečiai buvo laikomi medinio namo Linkuvos gatvėje bute. Pagrobėjai reikalavo sumokėti 100 000 JAV dolerių ir tik tada žadėjo belaisvius paleisti. Pagrobtiesiems buvo leista paskambinti mobiliuoju telefonu savo artimiesiems, kad šie surinktų reikiamą sumą. Abu belaisviai buvo mušami. I. Vranjičius pasisakė tarnavęs specialiuose daliniuose, pagrobėjams rodė po mūšio likusius randus, gal todėl ir į kailį gavo mažiau. Tuo tarpu S. Spaničiui nusikaltėliai sulaužė koją, jis buvo priverstas kentėti didelius skausmus. Kalbėdami mobiliuoju telefonu, kroatai iš savo giminių neprašė pinigų, o smulkiai nupasakojo vietą, kurioje laikomi. Kroatijos policija kreipėsi į Interpolą, šis - į Lietuvos policiją. Greitai buvo nustatyta, kur laikomi belaisviai. Namą Linkuvos gatvėje šturmavo "Aras". Įkaitai buvo išvaduoti ir sulaikytas juos saugojęs Baltarusijos pilietis Sergejus Ivanovičius (26 m.). Tą pačią dieną vienoje Kauno kavinėje sulaikytas kitas pagrobėjas - kaunietis Ričardas Pilsudskis. Vėliau nustatyta, kad pagrobime dalyvavo ir Egidijus Gaudzevičius, Jonas Velykis, Raimondas Karpavičius, Albinas Gudinas, paskelbta šio ketvertuko paieška. Visi jie laikomi vienos organizuotos nusikalstamos gaujos nariais. Po kurio laiko visi keturi ieškomieji patys atėjo į policiją. Jie buvo apklausti, tačiau suėmimas netaikytas. Byloje katastrofiškai trūko kaltės įrodymų. S. Ivanovičius perduotas Baltarusijai, kur nuteistas dėl ten įvykdytų nusikaltimų. Kroatai dingo be pėdsakų. Liko tik versija, kad jie buvo pagobti dėl skolos už narkotikus. Byloje įsivyravo visiškas štilis.
Gyvų pagrobėjų beveik neliko
Šių metų balandžio mėnesį tapo žinoma apie kraupias žudynes Raseinių ir Kėdainių rajonuose. Iš pradžių buvo pagrobtas pogrindiniu milijonieriumi laikomas Egidijus Gaudzevičius, išviliotas iš namų Kaune pelningo sandėrio dingstimi į buvusią raketinę bazę, esančią ties Josvainiais. Šio pagrobimo liudytojas Raimondas Karpavičius nužudytas ir užkastas miške netoli šios bazės. Grobikai pareikalavo išpirkos už E. Gaudzevičių. Į derybas Raseinių rajonan išvyko jo draugai J. Velykis, R. Pilsudskis bei V. Čereška. Tačiau pagrobėjai, vos tik supratę, kad atvykę E. Gaudzevičiaus draugai pinigų neatvežė, ėmė šaudyti. Gyvas liko tik J. Velykis, kuris, sunkiai sužeistas, sugebėjo pasislėpti nuo žudikų. E. Gaudzevičius, žlugus mėginimui gauti už jį išpirką, buvo užbadytas peiliu. Manoma, kad keturių žmonių nužudymą organizavo kaunietis Ričardas Baratinskas, pravarde Marafonas, dalyvavo T. Čėsna, S. Narkevičius, V. Gembutas. Nusikaltimo slėpimu kaltinami V. Bagdonavičius ir T. Varanauskas.
Tiriant šias žudynes, iš pradžių buvo aiškinama versija, kad kauniečiams galėjo būti keršijama už kroatų pagrobimą, tačiau paaiškėjo, kad taip nėra. Dabar kroatų pagrobimo byla tapo visiškai neperspektyvi - iš pagrobėjų gyvi liko tik J. Velykis ir A. Gudinas. S. Ivanovičius atlieka bausmę Baltarusijoje ir Lietuvai jo niekas nebeatiduos.
