PAULIUKEVIČIENĖ
Klaipėdos apygardos teismas už įmotės sumušimą ir jos vyro nužudymą nuteisė klaipėdietį Vladimirą Maziną (42 m.). Trylika metų grįžtančio iš griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos žadėjo laukti jo tikroji mama.
- Nenorėjau jo žudyti, taip išėjo. Kaltas. Už viską reikia mokėti, - sakė Vladimiras Mazinas, kai teisėjai leido jam tarti paskutinįjį žodį.
Jis nepasakojo apie sunkią vaikystę su geriančia pamote, nesiguodė ir neprašė skirti kuo mažesnę bausmę. Pernai, liepos šešioliktąją, būdamas girtas Vladimiras sumušė įmotę Nataliją Petrovą. Medikai šį sužalojimą įvertino kaip apysunkį. O liepos dvidešimtąją, supykęs ant įmotės vyro Ivano Jakimčiko už tai, kad nepagamino valgyti ir nesutiko su juo girtauti, Vladimiras ištisas tris valandas žiauriai mušė senyvą vyrą. Rytą nubudęs V. Mazinas rado jį nebegyvą.
Pasak kaimynų, visi trys tame kambaryje gyvenę žmonės girtaudavo. Blaivus Vladimiras buvo geras, bet išgėręs sužvėrėdavo. Dėl tos pačios priežasties su juo negyveno ir žmona.
V. Mazinas daug kartų buvo baustas už administracinius teisės pažeidimus. O kartą jis vos nesėdo ant teisiamųjų suolo už tai, kad sumušė I. Jakimčiką. Bet nuskriaustasis atleido Vladimirui, todėl byla nebuvo iškelta. Šis nuosprendis jau antras V. Mazino gyvenime. Beje, pirmąjį kartą V. Mazinas trejus metus praleido nelaisvėje taip pat už žmogaus sumušimą.
V. Mazino likimas susiklostė nepavydėtinai. Jis gyveno kartu su savo jau mirusio tėvo žmona ir jos vyru. Čia pat, Klaipėdoje, gyvena ir jo tikroji mama, pirmoji žmona, vaikai. Išklausiusi nuosprendį, mama atsisveikino su vieninteliu sūnumi ilgiems metams. Vladimiro motina papasakojo, kaip buvęs vyras atsikratė ja ir atėmė sūnų. Už Volodios tėvo ji ištekėjo dar neturėdama nė aštuoniolikos. Jiedviem gimė du vaikeliai, bet mergytė neišgyveno - mirė vos dešimties mėnesių nuo plaučių uždegimo. Volodia buvo dar visai mažytis, kai jo tėtis susirado meilužę, tą pačią Nataliją Petrovą. Ilgą laiką Vladimiro tėvas vedžiojo abi moteris už nosies: meilužei apie žmoną sakydavo, kad tai giminaitė, o žmonai apie meilužę - sesers draugė. Jaunoji Mazina kažkuo neįtiko anytai - net su Volodia ant rankų ją varydavo iš namų. Kad ir labai mažai vietos teturėjo jaunosios moters tėvai, priėmė dukrą su kūdikiu ant rankų. Netrukus vyras atėjo taikytis. Neturėdami kur gyventi, sutuoktiniai sutarė užsiverbuoti darbams į Kazachstaną. Vladimiro motina nusprendė važiuoti pirma pati, o po kelių dienų turėjo atvažiuoti vyras su vaikeliu. Moteris sėkmingai pasiekė svetimą kraštą, įsidarbino, gavo kambarį ir davė žinią vyrui. Atsakymas buvo trumpas - negaliu atvažiuoti, neturiu pinigų. Tą pat dieną ji išsiuntė nemažą sumą, bet kita vyro žinia jai nebepaliko jokių abejonių. Laiške nebuvo nė vieno žodžio, tik nupieštas vyriškas lytinis organas. Pasirašiusi darbo sutartį moteris, kad ir kaip norėjo, negalėjo tuojau pat pulti į tėvynę sūnaus pasiimti. Darbovietėje sužinojo, kad jos vyras neatvažiuos, ir atėmė butą, teko glaustis bendrabučio kambaryje. Kai per atostogas Volodios motina grįžo į Klaipėdą, tuoj pat nužygiavo pas vyrą. Pirmąjį vakarą jis sumelavo, kad mažylis miega ką tik išmaudytas, o kitą dieną nebeatidarė durų. Moteris kreipėsi į miliciją ir sužinojo, kad atgauti sūnų gali tik per teismą. Du kartus sutuoktiniai bylinėjosi dėl sūnaus. Deja, vyras turėjo kambarį, o ji ne, tad pagal teismo sprendimą vaikas liko gyventi pas tėvą, o motina iki pat sūnaus pilnametystės mokėjo alimentus, kuriuos vyras ir jo meilužė pragerdavo. "Lankydavau jį, kai grįždavau per atostogas, bet vyras vaiką įtikino, kad aš pati jį pamečiau. Tik kai Volodia jau buvo suaugęs, papasakojau visą tiesą. Gal dėl to jis ir nemylėjo N. Petrovos", - pasakojo Vladimiro Mazino mama. Moteris vėliau buvo ištekėjusi dar kartą, bet vaikų nebeturėjo. "Kažin ar aš besulauksiu sūnaus, sveikata bloga, o ir metų nemažai turiu", - suabejojo moteris.
