Danutė SALIENĖ
Po ilgo nagrinėjimo Klaipėdos apygardos teismas paskelbė nuosprendį už pasikėsinimą nužudyti, neteisėtą laisvės atėmimą, atvirąją vagystę bei ginklo įgijimą ir nešiojimą. Penkiolikos metų nelaisvės bausmė skirta Jurijui Cholčevui (29 m.) ir Mariui Dumšei (28 m.), o jų bendrininkui Vaidui Venckui (27 m.) - aštuoneri metai griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje.
Nukentėjusysis Aleksandras Stepanovas pažinojo visus tris teisiamuosius. Pernai, spalio 30-osios naktį, į namus, kur jis gyveno su sugyventine, atėjo J. Cholčevas, V. Venckus ir M. Dumšė. Jie sumušė Aleksandrą, o J. Cholčevas jam dviejose vietose įpjovė į galvą, sakė, jog pats turįs žinoti, už ką. Kruviną A. Stepanovą trijulė išsitempė laukan, įgrūdo į automobilį ir išsivežė. Aleksandras nematė kelio, nes buvo paguldytas ant grindų, Marius Dumšė laikė prispaudęs jo galvą. Mašina sustojo Šventvakarių kaime, kur Cholčevai turėjo sodybą. Visą naktį girta trijulė Aleksandrą mušė, kankino, tyčiojosi. Pabėgti jis negalėjo, nes būtų užpuolęs didelis palaidas šuo. A. Stepanovui teko iškęsti smūgius kumščiais, spyrius, badymą peiliu, patyčias, o galiausiai pačiam išvalyti savo kraują. Paryčiais J. Cholčevas ir V. Venckus išvedė kankinamąjį į kiemą ir pareikalavo, kad jis nužudytų savo draugą Eduardą Skinderą, žadėjo duoti ginklą, patarė, kad patogiausia tai būtų padaryti prie teismo pastato. Mat po poros savaičių A. Stepanovas ir E. Skinderas turėjo būti teisiami, o V. Venckus turėjo liudyti toje byloje. Kad reikalavimai būtų įtikinamesni, pagrobėjai iššovė iš nupjautavamzdžio A. Stepanovui visiškai šalia kojų ir davė pauostyti dūmų kvapo. Tačiau Aleksandras nesutiko žudyti vaikystės draugo. Tada buvo nuspręsta A. Stepanovu atsikratyti. Vaidas Venckus buvo užmigęs, draugai jo nebudino, nusprendė, kad susidoros patys.
J. Cholčevas ir M. Dumšė vėl įsodino iškankintą žmogų į automobilį, net neleidę pasiimti striukės. Mašina sustojo Šernų miške. Apie pusantro šimto metrų vyrai vedė auką mišku, kol rado daubą. Tada įstūmė į ją Aleksandrą ir dukart iššovė į koją. Viena kulka pataikė žmogui į šlaunį ir pilvą, kita sutrupino kelio girnelę. Aleksandras išgirdo, kad baudėjams baigėsi šoviniai. Kai abu vyrai nuėjo į mašiną jų pasiimti, iššliaužė iš duobės ir pasislėpė. Tik po gero pusvalandžio sužeistasis nuklibikščiavo iki kelio ir susistabdė pravažiuojantį mikroautobusą.
Abu nukentėjusiuosius į teismo salę lydėjo pareigūnai. E. Skinderas apylinkės teisme buvo nuteistas už vagystes iš automobilių, tad jį surakintą antrankiais atvežė konvojavimo būrio vyrai. A. Stepanovas po sunkaus sužalojimo vaikščiojo pasiramsčiuodamas ramentais, nuo priešų jį saugojo Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnai. Abu nukentėjusieji - narkomanai, po tris kartus teisti. Nukentėjusiuoju pripažintas Eduardas Skinderas įsitikinęs, kad jam grėsė reali grėsmė. Prieš minėtus įvykius jis tris paras jėga nusikaltėlių buvo laikomas Kuršėnuose, o maždaug po mėnesio jį buvo pagavę kiti ir vežė į egzekuciją marių link. Tik atsitiktinumas išgelbėjo Eduardą - jis iššoko iš važiuojančio automobilio ir gavo kulką į koją. Kas ir kodėl medžiojo bei kodėl taip žiauriai pasielgta su A. Stepanovu, nepasakė nė vienas nukentėjusysis, o teisiamieji savo kaltę neigė.
Po nuosprendžio būrys nuteistųjų artimųjų garsiai reiškė nepasitenkinimą. Pasak jų, už žiaurų niekuo neprasikaltusios senutės nužudymą nebaudžiama taip, kaip už "tokį žąsiną".
Jurijus Cholčevas, Vaidas Venckus ir Marius Dumšė jautėsi nuteisti nepelnytai griežtai.
