Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Ne kartą teistas, dėl tokių pačių nusikaltimų itin pavojingu recidyvistu pripažintas 43 metų kaunietis Ričardas Ščerbinskas tikru košmaru pavertė ne tik savo buvusios sutuoktinės Violetos Elenos, bet ir dviejų vaikų - dukros Lauros bei sūnaus Rolando - gyvenimus. Pasakodama apie tragiškai pasibaigusius daugiau nei metų senumo įvykius, 23 metų Laura Vaizgėlienė negalėjo sulaikyti ašarų. Jaunos moters teigimu, siaubas, kurį teko išgyventi jai bei 10 metų jaunesniam broliui, tęsėsi nuo ankstyvos vaikystės. Ir nors vėliau, tapusi pilnamete ir sutikusi mylimą žmogų bei už jo ištekėjusi, Laura ėmė kurti savo ateitį, nuolatinis išgyvenimas dėl motinos ir brolio likimo ramiai gyventi neleido...
Violeta Elena Ščerbinskienė buvo mirtinai sumušta vienuolikmečio sūnaus akivaizdoje. Vėliau teisme paauglys buvo priverstas prisiminti ir iš naujo pasakoti kiekvieną tragiško įvykio detalę. Tą dieną R. Ščerbinskas su buvusia žmona girtavo pas kaimynus. Beje, iki tol vyriškis mažiausiai tris paras nebuvo iš rankų paleidęs stikliuko. Teisybės dėlei tenka pripažinti, jog ir jo buvusi žmona Violeta Elena, su kuria Ričardas išsiskyrė gal prieš 20 metų, tačiau ryšių niekada nenutraukė, taip pat nestipriai laikėsi ant kojų. Mat, kaip vėliau pripažins pastarosios dukra Laura, motina, verčiama tėvo, tiktai paskutiniaisiais savo gyvenimo metais pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu.
Smūgiai V. E. Ščerbinskienei pasipylė tuomet, kai Ričardas paliepė išvalyti žuvį, kurią buvo parnešęs, o ši prisipažino ją atidavusi dukrai. Vyriškis įsiutęs spyrė moteriai į pilvą, ėmė ją mušti, daužyti kumščiais. Namo ką tik grįžęs sūnus Rolandas bandė motiną apginti, maldavo tėvo jos nemušti, tačiau šis buvo bejausmis, įsiutęs lyg žvėris. Smurtas nesiliovė. Bejėgė moteris buvo toliau spardoma, daužoma, stumdoma. Nuo vieno stipraus smūgio ji atsitrenkė į spintą ir krito ant grindų. Nepaisant to, šaukdamas ir plūsdamasis įvairiausiais žodžiais R. Ščerbinskas liepė žmonai keltis. Nors pastaroji iš paskutiniųjų bandė sukaupti visas jėgas, tačiau jai nuo grindų pakilti nepavyko... Tada R. Ščerbinskas čiupo šluotą metaliniu kotu ir ėmė daužyti moterį per galvą, kojas. Nukentėjėlė dar kartą bandė keltis, tačiau ir vėl bejėgiškai susmuko ant grindų. Tada buvęs vyras smogė Violetai Elenai šluotkočiu dar kartą taip stipriai, kad šis lūžo pusiau. Deja, egzekutorius tebetęsė savo juodą darbą - sugriebęs buvusią gyvenimo draugę už plaukų tąsė grindimis ir vis spardydamas reikalavo greičiau keltis. Vėliau nukentėjėlės sūnus bute rado ne vieną motinai iš galvos išpeštų plaukų kuokštą. Būdamas gretimame kambaryje, beveik viską matydamas, tačiau negalėdamas padėti, vaikinukas girdėjo, kaip jo motina dejavo iš skausmo. Buvo aišku, jog tėvas ją ir toliau spardo bei muša... Galiausiai vyriškis pavargo (o gal nuslūgo jį užvaldžiusi agresija). Buvusi žmona keliais nušliaužė į savo kambarį, tačiau įlipti į lovą negalėjo - ją įkėlė ir paguldė sūnus.
Kitą dieną grįžęs iš mokyklos Rolandas motiną rado atsikėlusią. Išvirusi pietus ji vėl atsigulė - skundėsi, jog labai skauda visą kūną. Buvo penktadienis, todėl Rolandas, kuriam jau seniai buvo įgrisę skandalingi tėvų konfliktai, išvažiavo pas atskirai gyvenančią seserį. Kas buvo toliau - niekas pasakyti negali, nes namuose likusios motinos daugiau gyvos matyti neteko. Tiktai sekmadienio vakarą namo sugrįžęs vaikinukas sužinojo, jog mama mirė...
Net tiesioginio įvykių liudininko - sūnaus Rolando - parodymų prispirtas R. Ščerbinskas bandė savo kaltę neigti. Vyriškis neprisipažino sumušęs ar kitaip nuskriaudęs buvusią sutuoktinę. Pagal jo parodymus atrodytų, jog moters gyvybė užgeso be jokios priežasties - esą rytą išėjo, o vakarop rado ją lovoje jau sustingusią...
Kaip vėliau pripažino teismo medicinos ekspertai, V. E. Ščerbinskienė mirė nuo galvos sumušimo kraujui išsiliejus į smegenis. Nukentėjėlės kūnas buvo nusėtas kraujosruvomis... Šią bylą nagrinėjusiam teismui buvo pateikti ankstesni medicininio tyrimo aktai, kurie bylojo, jog nuo 1995 metų buvęs sutuoktinis šią moterį buvo sumušęs net 9 kartus, taigi žiauri agresija tęsėsi jau seniai. Teismui nekilo abejonių dėl R. Ščerbinsko kaltės, todėl jis nuteistas kalėti 10 metų. Tiesa, nuteistasis šį nuosprendį apskundė apeliaciniam teismui.
Toks Kauno apygardos teismo sprendimas nepatenkino ne tik nuteistojo, bet ir jo dukters Lauros Vaizgėlienės. Jaunos moters, šiuo metu auginančioms dvi mažametes dukreles, manymu, toks žiaurus susidorojimas su motina, praeityje padaryti kiti nusikaltimai jos tėvui turėjo gerokai prailginti nelaisvės bausmę. Tad jai labai gaila, kad teismui jis nepasirodė vertas griežtesnės bausmės.
Apie šį žmogų Laura negalėjo pasakyti gerų žodžių. Moteris tikino nuo tėvo kentėjusi visą laiką. Ji nenorėdavo grįžti iš mokyklos namo, kur vykdavo nuolatinės išgertuvės, sėdėdavo nepažįstamų girtuoklių kompanijos, buvo triukšmaujama ir mušamasi. Nors tėvas su motina išsiskyrė prieš 20 metų, tačiau nei vaikų, nei buvusios žmonos ramybėje nepaliko - į jų butą ateidavo tam, kad galėtų prasimaitinti, atsivesti girtuoklių ir visais įmanomais būdais skriausti šeimą. Vyriškis materialiai nerėmė nei buvusios žmonos, nei vaikų. Lauros teigimu, per visą gyvenimą tėvas jai yra nupirkęs vienintelį dalyką - žieminius batus. Tiesa, Lauros vestuvėms buvo davęs 200 litų, tačiau šiais pinigais būsima jaunoji tepasidžiaugė tik pusdienį - vakarop, pritrūkęs alkoholio, gimdytojas paliepė dukrai grąžinti ką tik padovanotas dvi šimtines...
- Kiek prisimenu, tėvas visada (tiek blaivus, tiek girtas) buvo nepaprastai agresyvus, - neslepia L. Vaizgėlienė. - Dažniausiai jo pyktis prasiverždavo be jokios priežasties - kad motina išvirė ne tai, ko jis norėjo, kad susipyko su draugais, kad tuščias šaldytuvas (jis pats ten niekada nieko neįdėdavo), kad trūksta alkoholio ar mama pasakė ne tokį žodį... Dėl nuolatinio streso naktimis šokdavau iš lovos, buvo sunku mokytis, kankino nuolatinis nuovargis.
Lauros teigimu, skyrybos įvyko motinos iniciatyva. Deja, po jų gyvenimas nė kiek nepasikeitė. R. Ščerbinskas dažnai ateidavo į buvusios žmonos butą, čia jautėsi visateisiu šeimininku. Galbūt mama buvo įbauginta, galbūt vis dar mylėjo buvusį vyrą, nes jį visiškai išlaikė (pastarasis niekur nedirbo), sumušta niekam nesiskųsdavo, kentė jo draugų kompanijas... Kuomet pakliūdavo už grotų, buvusiai sutuoktinei R. Ščerbinskas rašydavo graudžius laiškus, žadėdavo jai aukso kalnus, o ši jį nuolat lankė, vežė maistą, drabužius ir t. t.
Dabar panašius laiškus R. Ščerbinskas rašo ir savo dukrai. Deja, ši tikino tėvui niekada neatleisianti - pernelyg skausmo dėl jo teko iškentėti. Moters žodžiais tariant, šis žmogus nevertas tėvo vardo. Dėl to Laura nežada važiuoti pas jį į pasimatymus pataisos namuose, nenori pildyti jo prašymų ir net rašyti laiškų.
