Aurelija Žutautienė
Policijos tyrėjas (anksčiau tokie pareigūnai buvo vadinami apylinkės inspektoriais) Juozas Švetkauskas nė nesapnavo, kad kada nors taps įžymybe ne tik savo Aleksoto policijos nuovadoje, ne tik Kaune, bet ir visoje šalyje. Mat, kai rudenį Lietuvos televizija paragino rinkti Lietuvos šviesuolius, žmonės iš trijų kandidatų, nominacijoje "Už pagarbą uniformai ir ginklui" savo balsus atidavė būtent J. Švetkauskui. O tai jau, kaip galima pajuokauti, šaukštas medaus Policijos deguto statinėje.
Šių metų ankstyvą balandžio rytą Juozą iš miego prikėlė jo numylėtinė kalaitė Puma. Šuo lojo ir akivaizdžiai buvo sunerimusęs. Pakirdęs iš miego Juozas pažvelgė pro langą - o ten ugnis. Tuoj pat pasigirdo ir driokstelėjimas. Pirma mintis buvo, kad sprogo pro šalį važiuojančio vilkiko benzino bakas (J. Šveikausko sodyba maždaug 200 metrų nuo greitkelio "Via Baltica"). Tačiau atidžiau pažvelgęs J.uozas pamatė, kad liepsnoja autobusas. Puolė iš gryčios lauk ir tuomet pastebėjo atokiau besiblaškančius žmones. Visa laimė, kad liepsnojo tik autobusas, bet 38 maldininkai, tarpe kurių net 11 vaikų, liko kaip stovį - be drabužių, be batų, be dokumentų. Kol atvyks kitas autobusas, galėjo praeiti nemažai laiko, o rytas buvo gana vėsus, tad Juozas Švetkauskas visus maldininkus parsivedė namo, pakūrė krosnį, pavaišino arbata.
Kai po kelių valandų maldininkų atvyko pasiimti kitas autobusas, atsisveikindami žmonės braukė ašaras ir linkėjo, kad jų gelbėtoją saugotų Dievas.
- Ne vieną kartą teko bėgti pagalbon, - sako Juozas Švetkauskas. - Truputį tolėliau yra toks nelaimingas ruožas, tai ten anksčiau vos ne viena po kitos yra įvykę avarijos. Taip pat bėgau žiūrėti, ar nereikia pagalbos. Sykį net reikėjo saugoti avariją padariusį vairuotoją, kuris bandė padaryti taip, kad lyg ne jis būtų vairavęs, nes akivaizdžiai matėsi, jog vyras išgėręs... O šiaip - gyvenu vienkiemyje netoli greitkelio, tai ir tenka padėti, visiems, kuriems prireikia, nes gyvenu arčiausiai.
- O artimiausias kaimynas?
- Artimiausias? Na, gal už kokių 300 metrų.
- Žmonės kalba, kad vienkiemiuose nesaugu. Pagalbos mygtuką turite? Na, tą, kuriuos vienkiemių gyventojams dalino?..
- Na ką jūs, - net rankom mosteli Juozas. - Jūs manot, kad padėtų, jei ir turėčiau? Pagalba atvyktų ne anksčiau nei po 2 valandų. O pažliugusiais keliais ar kai pripusto - ir visai neprivažiuotų. O per tą porą valandų plėšikai gali ką tik nori padaryti ir dar pėdas sumėtyti.
- Tai gal kirvį po pagalve laikote?
- Ne, ne. Nieko nelaikau... Ginklą darbe palieku, kirvis malkinėj. - Va, - rodo įdiržusias rankas, - vienintelis ginklas. O be to, nėra laiko apie pavojų galvoti. Keltis turiu apie pusę 5 ryto. Karvutę pasimelžiu, pasišeriu gyvuliukus, tuomet rengiuosi, einu porą kilometrų į stotelę ir autobusu važiuoju į darbą. Nuosavu lengvuoju automobiliu Juozas nevažiuoja, nors turi, nes kelias nuo jo sodybos pravažiuojamas tik tada, kai sausa ar pašąlę.
- Dirbu nuo 8 ryto iki 5 po pietų, - tęsia Juozas. - Grįžtu po darbo - jau vakaras. Puolu ruoštis - šerti savo gyvuliukus - jiems juk nepasiteisinsi, kad vėliau grįžau, nes kažkur užsukt norėjau, ar kokių tai reikalų turėjau. Savo rankomis, nuo tų savo 3 hektarų šieną sutempiu kiekvieną vasarą. Kažkodėl visi įsitikinę, kad policininkai gerai gyvena, dideles algas gauna. Kai reikia kokį darbą ūkyje paprašyti padėti atlikti, tai lupa devynis kailius...
- Žmonės sakys: taigi "bobučių" savo apylinkėj turite - galite duoklę susirinkti...
- Fu! Išpūstas reikalas su tom "bobutėm", - pasipiktina Juozas. - Negi jūs manot, kad dėl kelių litų verta savo vardą tepti, rizikuoti būti išmestam iš darbo ?
Juozas Švetkauskas savo tėvų ūkyje vienas gyvena jau 9 metai ir stengiasi kaip gali tą ūkį puoselėti. Kol kas pats savo jėgomis atnaujino po tėvų mirties likusį gyvenamąjį namą, pasistatė vasarnamį. "Kad svečiai vasarą turėtų kur prisiglausti", - paaiškina. Sodyboje yra didžiulė kūdra.
- Auginu ir paukščių - ančių, kalakutų, petardų... - ?? - Tai tokia vištų rūšis, - paaiškina, pamatęs neišmanėlės korespondentės nustebusį žvilgsnį, nes jai petardos - tai tie daiktai, kuriuos per Naujuosius sprogdina. - Jų kiaušiniai labai vertingi, o ir paukščiai labai gražūs. - Ir paberia ant stalo krūvą fotografijų, kur įamžintos Juozo numylėtinės. - Tai kiek jūs tų paukščių laikote? - Na, - trumpai mintyse bando paskaičiuoti. - Nežinau, nesuskaičiuoju... - O ką dar auginate? - Dar yra kačių, 3 šunys - Drakonė, Džimas ir Puma. - O katės irgi turi vardus? - Tik seniausioji - Piranija. - Dar karvutė? - Taip, bet jau teks su ja atsisveikinti. Didelis rūpestis. Melžti reikia, šieno žiemai priruošti. O dar žemė aplinkui - neaišku, ar mano ji ar ne, nes valdininkai vis stumdo ir dokumentų iki galo nesutvarko... O darbų - pilna: ir daržai, ir aplinką, ir trobesius reikia tvarkyti, kad nesugriūtų. Namai juk iš tėvų paveldėti, tokie seni, kad net draudikai nenori drausti - rizika per didelė... - O kodėl "gaspadinės" neįsitaisote? - Tai kad, matyt, savo dar nesutikau, - šypsosi. - Nebuvau niekad vedęs... Vis tai laiko nebuvo, tai lyg ir atidėliojau... O gal niekam nereikalingas? - Kūčias ir Kalėdas kur praleidote? - Namie. Aš per Kūčias - jau taip įpratintas nuo mažens - stengiuosi niekur neiti. Tą vakarą namai neturi būti tušti! Beje, Juozas iš gausios šeimos, kurioje augo 9 broliai ir seserys. Dabar tiek nebelikę... - O giminė ar buvo suvažiavus, ar jūs pas giminaičius važiavote? - Na, Kalėdų metą, tai vieni pas kitus važiavom. Ir artimiausia kaimynė pasikvietė pas save... Ne, ne, jūs nieko negalvokit - ji ištekėjusi! Bet ji baigusi Žemės ūkio akademiją, o aš - Marijampolės žemės ūkio technikumą, tai mes turim apie ką pasikalbėti. Ji irgi tėvų sodybon iš miesto persikėlusi, bando ūkį susitvarkyti. - Kūčiukus pirkote ar kas nors iškepė? - Kūčiukus kiekvienais metais išsikepdavau pats, bet šiais metais jau pats nebekepiau. Truputį pirkau, truputį gavau... Kiek čia man tereikia... - Mokate kepti kūčiukus? - Aš daug ką moku - darau viską, ką reikia daryti gyvenant kaime - kopūstus raugiu, agurkus marinuoju, uogienes verdu... O paskui išdalinu.
- Norai ar planai kitiems metams...
- Labai norėčiau, kad žmonės gyventų geriau - visom prasmėms. To ir linkiu visiems. - Na, o aš ir, ko gero, daugelis mūsų skaitytojų norėtų, kad tokių policininkų mūsų Lietuvėlėj būtų kuo daugiau.
