Boleslovas DAČIULIS
Tupi varna eglės viršūnėje. Tupi ir nieko neveikia. Taip gera, taip gera...
Apačioj, pro eglę, Zuikis strykt pastrykt, strykt pastrykt. Pakėlė galvą, pasižiūrėjo - regi: tupi varna ir nieko neveikia.
- Sveika, Varna karna!
- Sveikas, Žvairy kairy!
- Tai tupi ir nieko neveiki?
- Tupiu.
- Ar gera tupėti, Varna karna, ir nieko neveikti?
- Labai, Žvairy kairy! Toki matyti, visada žinau, iš kur vėjas pučia.
- Ačiū už konsultaciją, Varna karna. Jeigu galima, tai ir aš čia, po egle, patupėsiu, nieko neveikdamas.
- Dėl Dievo, Žvairy kairy, tupėk, kiek tik nori...
Tupi Zuikis po egle, nieko neveikia. Taip gera, taip gera...
Kur buvus, kur nebuvus, pro šalį čiuožia Lapė snapė. Apsidairė, apsiuostė, ruda uodega pašmikavo.
- Sveikas, Žvairy kairy! Tai tupi ir nieko neveiki?
- Tupiu, Lape snape. Tupiu - taip gera, taip gera, kai nieko neveiki. Jei patupėsi, pati pamatysi.
- Gal ir patupėsiu, gal ir pamatysiu, - neaiškiai pažadėjo Lapė snapė. - Tik prieš tai vieną darbelį turiu padaryti.
Griebė Lapė snapė Žvairį kairį ir...
Žodžiu, atsitiko tai, ką daugelis iki šiol tebevadina labai aiškiu žodeliu "niam". Lapė Zuikį - niam, niam...
Varna karna atidžiai stebėjo po egle įvykusią tragediją, kuri žmonių kalba vadinama kova už būvį. Kai viskas pasibaigė, ji, dar kartą pasižiūrėjusi, iš kur vėjas pučia, labai negražiai ir netgi nelietuviškai nusikeikė. Labai smarkiai sulietuvinus tai nuskambėjo maždaug taip:
- Velnias! Pamiršau Zuikiui pasakyti, kad tupėti ir nieko neveikti gali tik tas, kas tupi aukštai!
