Žilvinas VIZGIRDA
Mūsų viešbutis labai įmantriu pavadinimu "Melia el Mouradi Palm Marina" buvo už 3 kilometrų nuo prestižinio kurorto Port El Kantauji centro. Į miestelį, kurio pagrindinis akcentas - jachtų uostas ir du fontanai, važiuodavome taksi. Žinojome ir kitiems pasakome, kad patogiausia ir pigiausia važiuoti geltonos spalvos automobiliais. Juose yra taksometrai ir mokama pagal rodmenis. Naktį nuo 21 iki 5 valandos tarifas dvigubai didesnis. Nuo viešbučio iki miestelio mokėjom 4 dinarus. Baltos spalvos taksi už kelionę mokama tiek, kiek suderi. Kaip ir visur, taip ir Tunise taksistai - mėgstantys bendrauti žmonės. Paprastai sutikę turistus vietiniai dažniausiai klausia, iš kokios šalies atvykote. Apie Lietuvą daugelis nėra nieko girdėjęs ir tai, manau, nieko nuostabaus. Paklauskim ir Lietuvoje sutiktus 10 tautiečių ir paprašykim, kad išvardintų bent 5 Afrikos valstybes, tai gal kokie 3-4 ir išvardins. Tunise geriausiai apie mūsų šalį žinojo taksistai. Vienas net pasakė, kada įstojom į Europos Sąjungą, ir net žinojo, kada planuojame įsivesti eurą. Jei Lietuvos kelionių agentūros nemažins skrydžių į šią šalį, apie Lietuvą sužinos vis daugiau tunisiečių. Aišku, vyrų. Moterys sužinos tik tada, jei joms apie tai papasakos jų vyrai, nes jos bendrauti su užsieniečiais nelinkusios. Šie metai pirmieji, kai tiesioginiais reisais iš Vilniaus ir Kauno turistai nuskrenda tiesiai į Monastyrą. Tunise pabuvos apie 10 000 turistų iš Lietuvos ir Latvijos. Tai nemažai pirmam sezonui.
Rusiškai verta išmokti
Per metus Tunise apsilanko apie 5 milijonus turistų. Čia mėgsta ilsėtis prancūzai, vokiečiai, italai, viešbutyje girdėjom ir lenkų, čekų, vengrišką ir rusišką šneką. Vienas rusas, kirsdamas restorane avieną, mobiliuoju telefonu skundėsi žmonai: "Žinai, gerai, kad čia nevažiavai, nes nėra ko valgyti. Visur jie kiša tuną, pasirodo, ir šalis dėl šios žuvies pavadinta Tunisu". Tačiau taip apie atostogas, praleistas šioj šaly, atsiliepia tik vienas kitas. Rusai kaip ir mes šią šalį tik atranda. Pernai jų buvo tik 70 000, tačiau šiemet šis skaičius gali padvigubėti. Tuniso turizmo organizatoriai puikiai supranta, kad Rusija turi keliasdešimt milijonų potencialių keliautojų, ir daro viską, kad jiems Tunise patiktų. 2010 metais planuojama, kad Tunise per metus ilsėsis pusė milijono turistų iš Rusijos. Tam jau ruošiamasi. Viešbučio registratūroje kiekvienoj pamainoj dirba rusiškai mokantys tarnautojai, rusiški įrašai atsiranda ir meniu, ir kituose skelbimuose. Rusiškai jau kalba ir dalis oficiantų, pardavėjų. Jie į rinkos pokyčius sureaguoja greičiausiai, nes antraip nebus arbatpinigių. O be jų gyvenimas nemielas. Lietuviškai liežuvio tunisiečiai nelaužys, nes 10 000, pasklidę po įvairius miestus, ištirpsta dažniausiai angliškai kalbančioje minioje. Rusiškai mokytis verta vien dėl to, kad rusai dosnesni nei vokiečiai ar anglai. Rusus nuo Tuniso gali atbaidyti tik tai, kad čia labai brangus alkoholis. Ir nėra tradicijos gerti. Jei Turkijos viešbučiuose vakarais skamba tik rusiška muzika, o šokio aikštelėse skeryčiojasi gerokai padauginusios Natašos, tai Tunise vakarai ramūs, o turistai tingūs ir svajingi. Daugių daugiausia taurelė konjako ar beveik nealkoholinis kokteilis po vakarienės ir vyno ar alaus taurė vakarienės metu. Rytietiška aplinka, ypatingas mėnulis ir dangaus spalva, žvaigždės, rytietiška muzika, kaljano dūmai - visa tai nuteikia ramumui, meditacijai. Ir net lėktuve sutikti gimtadienį švenčiantys mūsų tautiečiai viešbutyje vaikščiojo ramūs kaip avinėliai. Už rankyčių susiėmusi šeimynėlė kiekvieną vakarą traukdavo rūkyti kaljano. Neatsilikom ir mes. Tunise tai vadinama šyšu - vandens pypke. Viešbutyje padavėjas žinojo, kad šyšas ar kaljanas - tai tas pats. O štai miesto kavinėje mūsų net nesuprato - prisiėjo aiškintis ženklais.
Įsimylėjęs Moisejus
... Ir taip baigėsi vakarienė, į medžius sutūpė vakare čirškiantys žvirbliai, kavinės padavėjas ant stalų uždegė žvakes ir įkūrė anglį vandens pypkei. Atsisėdam už staliuko, užsisakom taurelę desertinio vyno, puodelį arbatos ir kaljaną. Padavėjas, tiksliau, kavinės šeimininkas, mūsų pramintas Moisejumi, nes labai panašus į Rusijoj dabar reziduojantį, o kadaise Lietuvoj gyvenusį artistą Moisejevą, viską daro neskubėdamas, bet oriai. Atneša vyno, nedidelę stiklinaitę arbatos. Tokią gali gerti tik Rytuose. Beprotiškai saldi, plaukioja kvapnios mėtos šakelė ir keli kedro riešutai. Stipri žalia arbata plikoma ir su migdolais. Moisejui aiškiai patinka mūsų kompanija, nes jis, kur buvęs, kur nebuvęs, vis prie mūsų staliuko. Aiškina, kaip rūkyti šyšą, kaip užplikyti skanią arbatą, ir vis žvilgčioja į madam. O atsiskaitant ne tik bučiuoja madam ranką, bet padovanoja ir rožę. Kitą vakarą jau tapom vos ne bičiuliai, nes madam už rožę Moisejui įteikia lietuviško šokolado plytelę. Į viešbučio kambarį vėl grįžtam su rože. Penki vakarai - penkios rožės. Įdomiausia tai, kad chloruotam vandeny rožės nenuvyto, išsiskleidė ir žydėjo iki pat išvykimo.
Ką dar valgo ir geria tunisiečiai?
Kava, kiek gėrėm, neskani. Matyt, neaptikom geros kavinukės arba nežinojom, kaip parašyti. Teko girdėti, kad populiari kava su kardamonu. Nors musulmonai alkoholio ir negeria, bet Tuniso gamybos vynai pasaulyje yra žinomi. Pas Moisejų mes gėrėm desertinį muskatą. Tiksliau, ne gėrėm, bet ragavom - ne daugiau kaip 40 gramų. Kadangi nesam dideli žinovai, mums jis nesiskyrė nuo vengriško. Latviai gyrė magoną. Jis lengvas, ypač su vietinėmis alyvuogėmis, kurios laikomas vienomis iš geriausių pasaulyje. Magoną tunisiečiai daro labai senai - jie sako, kad kokius 900 metų iki Kristaus gimimo. Kadaise Kartagina buvo vartai į Europą ir iš čia į senąjį žemyną upeliais liejosi ir vynas. Prieš porą dešimtmečių vynas į Europą iškeliaudavo cisternomis. Prancūzai ir vokiečiai jį supirkdavo už grašius, o patys, supilstę į puikius butelius, parduodavo jau už didelius pinigus. Dabar išgudrėjo ir tunisiečiai ir patys ėmė vyną pilstyti į butelius ir jau už gerus pinigus parduoti visiems, kad nori. Norinčiųjų atsiranda, nes Tuniso vynai vis tiek pigesni už prancūziškus ar itališkus. Apskritai būtų nuodėmė, jei tunisiečiai negamintų vyno. Jei prancūzams reikia įdėti daugybę pastangų, kad išaugintų tinkamas vynui vynuoges, tai Tunise joms augti idealios sąlygos. Ilga vasara, karšta saulė ir vėsinantys Viduržemio jūros brizai, drėgna ir šilta žiema - tai, ko reikia, kad vynuogės sukauptų pakankamai cukraus.
Ne tik vyną eksportuoja Tunisas. Šalies ekonomikos pagrindas - žemės ūkio produkcija. Be vynuogių, taip pat auga apelsinai, alyvuogės, datulės.
Tunisiečių maistas panašus kaip ir Maroke, Alžyre, Libane. Pagrindas - įvairūs prieskoniai: kmynai, anyžiai, mėta, rozmarinas, čiobrelis, šafranas ir dar daugybė kitų, kurių pavadinimus žino tik vietiniai. Daug kur ir gatvėse kepami čeburekai, kurie čia vadinami brikais. Įdaras pats įvairiausias, bet tunisiečiai labiausiai mėgsta su kiaušiniu. Pirmiausia ant varinės keptuvės kepami tešlos lapai tol, kol apskrunda. Po to jie dedami ant drėgnos servetėlės. Smulkiai supjaustytą svogūną ir petražoles apverda pasūdytame vandenyje, o nupylę vandenį dar prideda pipirų ir žiupsnelį deda ant iškeptos tešlos lapo. Po to ten įmuša žalią kiaušinį ir sulenkę tešlą, atsargiai, kad nesulūžtų, deda į karštus riebalus ir apkepa. Kiaušinis turi būti skystokas. Valgo su karštais citrinos gabaliukais. Turistai restoranuose gauna daug paprastesnį variantą: įdaras - sukapotas virtas kiaušinis ar tunas. Teko ragauti ir kus-kuso. Tai garuose su daržovėmis ir mėsa išvirta sorų košė. Šalies gilumoje daugiau valgo kupranugario mėsą, avieną, jautieną, paukštieną, pajūryje - žuvį. Pagrindinė jų, kaip ir priklauso pagal šalies pavadinimą, - tunas. Jo deda praktiškai visur: ir į salotas, ir į kepsnius. Daug naudojama ir charisos - tai aštrus padažas iš raudonojo pipiro, alyvų aliejaus, petražolės, česnakų ir kmynų. Jei daugiau uždėsi, žiopčiosi gaudydamas orą, ašaros tekės prieš tavo valią, o burnoje bus tikras pragaras, kurį užgesins vietiniai vynai.
Namo parsivežėm ir datulių degtinės "Buha", bet kol kas neragavom, tai skonio dar nežinom.
Kaip viena diena
Tuniso pliažai, kurie palei Viduržemio jūrą tęsiasi net 1 200 kilometrų, - tikras rojus maudynių mėgėjams. Šiltas vanduo, smėlis kaip Nidoje. Jokio žvyro ir akmenų kaip Turkijoj ar jūros ežiukų kaip Kroatijoj. Jokių žmogui pavojingų žuvų ar gyvačių ties Tunisu nesiveisia. Plaukimui pažymėtos vietos, prie jų nuolat budi gelbėtojai. Nors mūsų viešbutyje ir gultai, ir čiužiniai, ir rankšluosčiai tiek prie baseinų, tiek prie jūros buvo nemokami, tačiau juos atnešęs patarnautojas stovi šalia tol, kol gauna į saują. Kas duoda pusę, kas visą dinarą. Besikaitindamas saulėje paskaičiavau, kad gultų išdavėjo darbas čia turėtų būti labai prestižiškas ir pelningesnis nei pas mus kelių inspektoriaus. Taisykles pažeidinėja ne visi, o gultų reikia kiekvienam. Per dieną taip galima surinkti iki 200 dinarų. O 200 dinarų - vidutinis mėnesinis atlyginimas šalyje.
Tiems, kurie nenori gulėti prie baseino ir klausytis arabiškos muzikos ar prie jūros bangų mūšos, turizmo organizatoriai siūlo daugybę ekskursijų. Tie, kurie domisi istorija, būtinai važiuoja į Kartaginą. Tai finikiečių miestas-valstybė, karaliavusi Viduržemio jūros vidurinėje dalyje. Kartagina buvo užkariavusi žemes ne tik Afrikoje, bet ir Iberijoj, Sardinijos, Korsikos, Sicilijos salas. Romėnai nekentė kartaginiečių, o Julijus Cezaris įsakė miestą sugriauti ir užpilti storu druskos sluoksniu, kad niekas tuoj žemėj neaugtų. Iki šiol išlikę antikos paminklai: šventyklos, pirtys, statulos, triumfo arka.
Ekskursijos metu užsukama ir į mozaikų muziejų, sostinę Tunisą ir būtinai rytietišką turgų - mediną.
Egzotiškiausia ekskursija iš siūlomų - dviejų dienų safaris po Sacharos dykumą užsukant pas berberus. Bet šioj ekskursijoj nebuvome, nes po Sacharą, tik užsukant pas beduinus, važinėjom Egipte. Galų gale per savaitę visko ir neapžiūrėsi. Ji prabėga kaip viena diena.
