Kad nesijaustų balta varna
Ne toks gabus, lėčiau mąstantis, įvairių mokymosi negalių turintis vaikas anksčiau lengva ranka buvo "nurašomas" į tokiems vaikams skirtą mokymosi įstaigą, liaudies vadintą be užuolankų - kvailelių mokykla. Specialiosiose, pagalbinėse mokyklose lavinti mokiniai buvo laikomi antrarūšiais. Per pastarąjį dešimtmetį požiūris į įvairių sutrikimų turinčius vaikus gerokai pakito. Kaip sako Marijampolės apskrities pedagoginės psichologinės tarnybos vadovė Jūratė Makauskienė, svarbiausia, kad tokio vaiko tėvai, pedagogai ir bendraamžiai nelaikytų jo ligoniu, nepilnaverčiu. Apie tai su šia specialiste kalbėjosi korespondentė Irena Zubrickienė.
- "Baltomis varnomis" tarp savo bendraamžių pasijutę vaikai dažniausiai pradeda gūžtis nuo aplinkinių, vengia bendrauti, slopina savo jausmus. Kaip jiems reikėtų padėti?
- Ne taisyklė, tačiau neretai įvairių sutrikimų vaikai turi girtaujančius, valkataujančius, nerūpestingus tėvus. Jeigu dar ir nelaimėlį mokantys pedagogai "nepasidalins", kuris turėtų pirmasis ištiesti pagalbos ranką lėtesnio mąstymo, švepluojančiam ar nuolat liūdinčiam mokiniui, tuomet šis tik dar daugiau užsisklęs. Vėliau, praradus daug laiko, padėti nebebus įmanoma, o antrarūšiu ir dėl to atstumtuoju laikytas žmogus greičiausiai pradės teikti "atsakymus" - kasdieniniais jo palydovais taps pyktis, agresija, smurtas, nusikaltimai. Laiku atvestas į Pedagoginę psichologinę tarnybą vaikas (dirbame su asmenimis nuo 3 iki 21 metų amžiaus) pažadinamas gyventi pilnavertį gyvenimą. Vien Marijampolės savivaldybei priklausančiose švietimo įstaigose yra apie 1 000 vaikų (iki 10 procentų visų vaikų), kuriems būtina mokytis ir lavintis pagal tik jiems pritaikytą programą.
- Ir buvusi "balta varna" tuomet pradeda derėti savo kolektyve?
- Taip, mūsų darbo patirtis leidžia teigti, kad pagal savo gebėjimus lavinamas vaikas gana greitai atgauna gerą nuotaiką, nes jam pradeda sektis, tampa įdomu mokytis, nebekankina anksčiau gauti neigiami pažymiai, už kuriuos tėvai galbūt bardavo, vadindavo tinginiu, kvailiu, bendramoksliai pašiepdavo, pasityčiodavo. Kartais mūsų specialistai pabendravę išsiaiškina tas vaiko problemas, apie kurias jam buvo gėda pasipasakoti mokytojui. Pavyzdžiui - tėvų nesantaika ir skyrybos. Juk ant skyrybų slenksčio atsidūrę sutuoktiniai dažniausiai užmiršta, kad, be jų, pragaru virtusiuose namuose dar yra ir vaikas. Nelaimingą vaiką, įsitvėrusį minties, jog būtent jis gali būti didžiausia tėvų skyrybų priežastis, apima depresija, galinti pastūmėti net savižudybės link.
- Turbūt teko išsiaiškinti ir tėvų smurto prieš vaikus faktų?
- Nuolat ujami, mušami vaikai taip pat skiriasi iš to nepatiriančių bendraamžių - yra atsargesni, baugštesni, labai išsigąsta barami ar pravirksta, sutrinka net dėl šalia esančių asmenų netikėtų judesių, nenori eiti į namus, drabužiais kartais stengiasi paslėpti smurto žymes, įtartinai dangstosi. Štai tik mūsų tarnybos darbuotojos, dirbusios su rašymo sutrikimų turinčia mergaite, pastebėjo, kad ji keistai slapsto vieną ranką. Paaiškėjo, kad jai ant piršto buvo į odą įsiveržęs ir pūlinga žaizda virtęs žiedas. Apmaudu, bet nei mergaitės motina, nei jos mokytojai gana ilgą laiką to nepastebėjo. Išsprendus "žiedo problemą", tarsi išgaravo ir daugiau problemų. Žiūrėti į šalia esantįjį nepakanka - dar reikia jį ir matyti.
- Dėkoju už pokalbį.
Kornelijos EŽERSKYTĖS nuotraukoje: Jūratė Makauskienė
2002 04 10
