Pašalpos žmones paikina
Vilkaviškio savivaldybės Klausučių seniūnijos seniūnė Gema Skystimienė savo kėdėje - jau penkiolika metų. Buvo pirmininkė, viršaitė, dabar - seniūnė, tačiau rūpestis vis tas pats - kuo daugiau padėti žmogui. Seniūnės manymu, valdžių ir jų komandų kaita pačios iš pareigų "neišklibino" tik todėl, kad ji niekada nepriklausė jokiai partijai ir nedemonstravo savo simpatijų ar antipatijų pagal politines pažiūras. Korespondentė Irena Zubrickienė optimizmo kupiną ponią Gemą kalbino apie Klausučių seniūnijos žmones, dėl kurių seniūnei labiausiai skauda.
- Dokumentų lavina, nesibaigiantys skambučiai, svetimas skausmas, amžinas tariamos kaltės jausmas, kai negali padėti žmogui, - jūsų kasdienybė. Tad gal jau ir neliko kuo ir kada pasidžiaugti?
- O, turime ir kuo džiaugtis, ir kuo pasigirti. Maloniai nuteikia tvirtai ant žemės besijaučiančių ūkininkų džiaugsmai, stiprybės savyje suradę žmonės, sugebėję pakilti iš vargo ir nepriteklių, aštuonis vaikus gražiai auginanti šeima, iš kurios negirdėti nusiskundimų. Tačiau labai gaila, kad tų džiaugsmų yra kur kas mažiau nei bėdų. Štai ir šiandien - tik spėk suktis. Paskambino, kad reikia atsiimti sanatorijoje gydytą aklą paauglę mergaitę, tačiau, rodos, lyg ir nėra kam ją atsiimti, nes motina ką tik pagimdė dvynukus, motinos sugyventinis - svetimas jai žmogus, mergaitės močiutė pati nenuvažiuos. Ieškosime Vilkaviškyje kitą šeimą sukūrusio mergaitės tėvo - jis turėtų pasirūpinti dukrele. Paskambino iš Šakių rajono. Ten viena neįgali specialiosios mokyklos aštuoniolikmetė laukiasi kūdikio. Vaikelio tėtis - iš mūsų seniūnijos. Šakiečiai pedagogai domisi, kokią ateitį prognozuojame jų auklėtinei. Ką galiu atsakyti? Greičiausiai tai bus dvidešimt šešta probleminė šeima seniūnijoje. Kita motina pasiskundė, kad jos duktė nuolat mušasi su sugyventiniu, vaikeliai apleisti. Kai nuvažiuojam, ta motina jau nesikiša - norėtų svetimom rankom žarijas žarstyti. Bet juk mes, atvykusieji, konfliktuojančiųjų dažniausiai jau nerandame - tai už ką drausminti, kai skundėja jau neliudija?
- Aplink daugiabutį priešais seniūnijos langus sutūpę įvairaus amžiaus žmonės - bedarbystė išvešėjusi ir kaime. Ar nepriprato bedarbiai tinginiauti?
- Tikra tiesa - dauguma tingi dirbti, sako, kad ką nors auginti ar šerti nebeapsimoka. Mėgstamiausias daugelio užsiėmimas - gaudyti saulę. Įsitaiso priešais ją ir miega atmerktomis akimis, tarsi kažko lauktų. Vos tik saulė pasisuka, bedarbiai užima kitą kampą. Taip ir laksto paskui saulę per visą dieną. Kam jiems dirbti? Esą tegul kvailiai "už tokią algą" prakaituoja. O šios nuomonės propaguotojai geriau vaikščios į seniūniją pašalpų - taip reguliariai, kaip dirbantysis eina atlyginimo. Aš pykstu už dabartinę pašalpų politiką - tik ji ir išpaikino žmones, atpratino dirbti, išmokė reikalauti ir be jokio gėdos jausmo paimti esą "tai, kas priklauso". Ir kas iš to išėjo? Motinos nesibaimina, kad joms bus apribotos teisės, nes iš pašalpų, skirtų kitų globojamiems jų vaikams, "nukris" ir motinai blogietei. Ypač vasarą, kai nuskurdusios internatinės mokyklos savo globotinius atiduoda toms "apribotosioms". Motinos meilė - išnykstantis terminas.
- Turite tokių pavyzdžių?
- Taip. Grįžo bausmę atlikusi dviejų mažamečių motina. Ji nė neslepia, kad laisvėje ilgiau neišbus. Vaikų, esančių pas laikinus globėjus, dar nemačiusi, o jau ieškosi seniūnijoje pašalpų. Esą tuomet pasiimtų vaikus. Reikalavimus pateikusi dar ir savo išmintį demonstruoja - kalėjime juk visi juristais ir svieto lygintojais tampa! O ir pašalpas kai kurioms gimdyvėms esame priversti atiduoti ne pinigais, o drabužėliais, daiktais, maistu. Gautų pinigus - tiek naudos kūdikėliams ir tebūtų. Taip ir gyvename kasdien: vienoje pastogėje juokas, antroje - ramybė lyg prieš audrą, trečioje - ašaros.
- Dėkoju už pokalbį.
