Šventės - geriausia proga dalinti šilumą
Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros prokurorė Lina Ščevinskaitė sako, kad didžiausias metų pabaigos švenčių privalumas - geriausia proga savo artimiausiems žmonėms skirti didelę puokštę dėmesio ir išsakyti pačius šilčiausius žodžius, kurie per nesibaigiančius darbus ir kasdienybės rūpesčius dažniausiai lieka neištarti. Svarbiausia, prokurorės nuomone, kiekvienam visada turėti tą savo žmonių ratą, kuriame būtų miela iš švęsti, ir kęsti.
- Trumpai pasvarstykite, kokie jums buvo Arklio metai, ko tikitės iš artėjančių Ožkos metų?
- Kaip ir dera arkliui, metai tikrai buvo darbingi - tiek man, tiek mano kolegoms. Nors esu iš žmonių, kurie nevengia šypsotis, tačiau buvo dienų, kai darbo rūpesčiai "prispausdavo" - šypsena iš veido pradingdavo. Visada stengiuosi to nedemonstruoti aplinkui esantiems žmonėms, tačiau patys artimiausieji turbūt pastebi. Na, kokias nuotaikas atneš Ožka, galima tik paspėlioti. Jeigu ji bus ne blogesnė, nei buvo Arklys, to pakaks. Kad ta Ožka nebūtų skurdinanti, apipešiojanti, besibadanti - būtų gerai, jeigu dar ir dosnesnė būtų. Savo asmeniniame gyvenime jokių didesnių permainų neplanuoju - artimas draugas, mėgstamas darbas, dėmesingi kolegos. Ar ne čia gyvenimo džiaugsmas?
- Esate dirbusi policijos Tardymo skyriuje, Mokesčių inspekcijoje, dabar - prokuratūroje. Ar išduotumėte savo susidarytą nuomonę apie bendradarbius - kur dirba žaviausi vyrai?
- Žinoma, prokuratūroje! Na, taip privalėčiau sakyti jau vien dėl to, kad tai - dabartinė mano aplinka. Nors tikros tiesos procentas tokiame atsakyme tikrai didelis! Išsilavinę, jautrūs įvairioms reakcijoms, dosnūs patarti, neišdidūs pasitarti, taktiški... Girdama policijos Tardymo skyriuje dirbančius vyrus taip pat galėčiau daug vardinti. Ten dirbau ilgiau, kažkaip lyg ir laiko daugiau kasdien kartu praleisdavome - vienas prie kito buvome pripratę kaip šeimoje.
- Esate jauna ir simpatiška - ar ramiai elgiasi įstatymui nusižengę vaikinai, išvydę jų darbelius narpliojančią žavią teisėsaugininkę? Gal kuris ir pamergina, kviečia susitikti?
- Dirbdama prokuratūroje su tokiais akis į akį susitinku mažiau, o kai dirbau tardytoja, mano kabineto duris tekdavo varstyti įvairaus plauko jaunuoliams. Dauguma kabinete elgdavosi santūriai, nes jie ateidavo juk ne į pasimatymą, o "styguoti" savo likimą. Tekdavo ilgai bendrauti, jie prašydavo ką nors patarti, susirūpinę klausinėdavo. Kitas reikalas - kai sutikdavo gatvėje. Tuomet pajusdavau, kad jie gali būti nuoširdūs ir draugiški. Vagiliautojams, kurie vagia tam, kad išgyventų, esu kiek atlaidesnė. Plėšikams ir kitokiems smurtautojams nejaučiu jokio gailesčio - turi galvoti, ką daro. Žinau tik tiek, kad su jau nusikaltusiu asmeniu negalėčiau pradėti rimtos pažinties. Na, o jeigu į kokią bėdą patektų artimas draugas, tikrai nenusigręžčiau, nepalikčiau - stengčiausi kartu iškuopti tuos nemalonumus. Beje, mano draugo tėvų namuose prabėga ir svarbiausios metų šventės. Kol nesu šeimos moteris, atkrinta visi stalo turtinimo rūpesčiai, šventinių valgių gaminimas. Mano "sritis" ruošiantis šventėms - dovanų paieškos. Tuo rūpintis pradedu gerokai iš anksto. Vyresnio amžiaus artimiesiems ieškau praktiškų dovanėlių, kurios vėliau nedulkėtų lentynose ir neglūdėtų spintose. Kitiems dovanoju įvairių puošmenėlių, kad jos kartu ir apie mane primintų. Šventės turi praeiti taip, kad su malonumu lauktum kitų.
- Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Irena ZUBRICKIENĖ
