Augustas TAMALIŪNAS
Tuoj po Naujųjų metų, ketvirtadienį, iš Butkiškės (Raseinių raj.) Betygalos link dviračiu išmynė Povilas Noreika, buvęs statybininkas, antrosios grupės invalidas, pas tetą Janiną Sandonavičiūtę prieglobstį susiradęs penkiasdešimt dvejų metų nelaimėlis. Vienintelė jo paguoda buvo kone kasdieninė žvejyba, nors iš jos, vaizdžiai šnekant, daugiausia naudos išpešdavo dvi katės. Jų geradarys ir išvakarėse parnešė kelias žuveles. Buvo nusižiūrėjęs, regis, neblogą jų traukimo vietą, tuoj už Ariogalos, kaip tik ten, kur Dubysos senvagė teka per ekskavatoriais išmaltą didžiulę žvyrduobę. Vienoje jos pusėje, ne per toliausia nuo senojo Žemaičių plento, dunkso "Granito" akcinės bendrovės korpusai, kitoje pusėje, kone pakrantėje, labai gražioje vietoje, stovi Odetos ir Antano Kaminskų medinė troba. Beje, šeimininkų namie tądien nebuvo, bent jau tuoj po vidurdienio, kai Povilas Noreika su savo dviračiu ir su meškeriotojo amunicija kuprinėje, taip ir nespėjęs ištraukti peikenos, įgarmėjo į vandenį. Mat ledas, kaip vėliau sakė atokiau žvejojęs Jevgenijus Čaryševas, tvirtas keturiasdešimtmetis ariogališkis, buvo silpnas, maždaug šimtas metrų nuo kranto gerokai paplautas.
- Gaudėme raudes, - pasakojo šis žvejys. - Ant ledo buvo išsibarstę bent penki ar šeši žmonės, kai staiga pamačiau, kad įlūžo tas nepažįstamasis. Visi sutrikome. Nelabai žinojome, ką daryti. Keli žvejai nubėgo į "Granitą" ieškoti virvių ir lentų, o aš tą įlūžėlį pamėginau pasiekti. Vasarą toje turbūt puspenkto metro gylio turinčioje vietoje išgelbėjau du besimaudančius žmones, todėl pamaniau, kad ir šįkart pasiseks. Taip nebuvo. Pats įklimpau iki kaklo. Gal penkias minutes krūtine laužiau ledą, kol galop mane, pakibusį ant alkūnių, šiaip ne taip ištraukė Petras Bogušas, irgi žvejys. Tatai atėmė dar kelias brangias minutes. Kai šliaužte pasiekėme saugesnę vietą, nepažįstamasis dar kapanojosi įlaužoje, bet greit pranyko eketėje. Virves atnešusiems žmonėms jau nebuvo kam jų paduoti. Buvau šlapias iki paskutinio siūlgalio, todėl pasičiupau savo reikmenis ir nuskubėjau į namus. Nesusirgau. Nė sloga neprilipo, nes žmona iškart ištraukė užslėptą butelį tradicinių vaistukų.
Dabar jau sunku atsekti, kaip žinia apie tragediją pasiekė Butkiškes. Povilo Noreikos giminaičiai tvirtina apie tai išgirdę iš vienos laiškanešės. Ar ne jūsiškis, girdi, Dubysoje nuskendo? Janina Sandonavičiūtė, šio teta, įnamio pasigedo tiktai kitą rytą, kai pradėjo kniaukti žuvelių nesulaukusios katės. Ji pati manė, kad globotinis apsinakvojo pas draugus Ariogaloje arba net Raseiniuose. Būdavo šitaip. Ką daryti, jei gandai pasitvirtins, moteriškė neišmanė. Visa laimė, kad jaunesnieji giminaičiai, irgi to paties kaimo gyventojai, suskato ieškoti nelaimės liudytojų. Susirado Jevgenijų Čaryševą, o paskui pasibeldė į Odetos ir Antano Kaminskų duris. Buvo praradę viltį bent jau išgriebti skenduolį ir jį žmoniškai palaidoti, ketino samdyti narus, nes daugelis žmonių sakė, kad negyvėlis išplauks nebent pavasarį, tačiau netrukus paaiškėjo, jog šermenų galbūt neteks atidėlioti. Atsitiktinumas lėmė, kad Antanas Kaminskas dirba būtent Kauno priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje, yra vairuotojas, užtat šio žmona pasibeldusiems butkiškiečiams ir padiktavo reikiamą telefoną. Vėliau net raseiniškiai prokurorai stebėjosi, jog už ilgalaikes lavono paieškas žmonėms nė cento nereikėjo mokėti. Atvyko majoras Romualdas Lengvinis ir ugniagesys gelbėtojas Egidijus Kvedaras, tačiau ledas buvo dar silpnas, todėl abudu patys įlūžo. Tądien jiems nepasisekė. Vėliau atvažiavo kiti tos pačios tarnybos darbuotojai, įpratę vykti į visas panašių nelaimių vietas Kauno apskrityje, į kurią įeina ir Raseinių rajonas. Ieškojimai tęsėsi, ir pagaliau sekmadienį, jau vakarop, kone sutemus, graibštas užkabino dviratį. Ledas toje vietoje jau buvo ištirpęs, tyvuliavo vandens plynė, na o kadangi naras ničnieko juodymėje neįžvelgė, tai visus darbus teko atidėti rytdienai. Aptikto dviračio radimvietę gelbėtojai pažymėjo plūduru, užtat pirmadienį, vėl atvykus tiems patiems kauniškiams, kurie ir pradėjo paieškas, sekėsi daug geriau. Egidijus Kvedaras netrukus šūktelėjo operacijų vadovui Romualdui Lengviniui, kad graibštas kažką sunkaus užčiuopė. Maždaug per tris metrus į šoną nuo plūduro. Šitiek skenduolį buvo panešusi srovė. Ištrauktam lavonui ant pečių tebebuvo kuprinė su ledinei žūklei skirta amunicija. Giminaičiai lengviau atsikvėpė. Pagaliau Povilas Noreika buvo palaidotas. Atgulė amžiams Butkiškės kapinėse, šalia senutės motinos palaikų.
Žvejai - tokie keisti padarai, kurie dėl vienos ar kitos menkos žuvelės dažnai rizikuoja savo gyvybe, o kartais ir ją praranda. Ypač šaltuoju metų laiku. Pusiaužiemį stojęs atlydys šiuo atveju ničnieko nereiškia. Visur, kur tik veisiasi bent jau pūgžliai, kur dar įmanoma aptikti ne iš karto lūžtantį ledą, tamstos pamatysite kaip vilkas eketėje uodegą prišalusius meškeriotojus su savadarbėmis peikenomis prie šalies. Kantrybė tų žmonelių neapsakoma, todėl nenuostabu, kad šitokia poledinė žūklė vienam kitam šaltanosiui pasibaigia dugne. Gaila, bet nieko nepadarysi, o jeigu pamėginsi nuvyti nuo ledokšnio dar neįgarmėjusį žuvininką, tai susilauksi tokių garsinių sąvokų, kurių nerasi net akademiniame "Lietuvių kalbos žodyne". Ne veltui vienas į kitą kaip vandens lašai panašius kantruolius žmonės vadina savižudžiais. Perkeltine prasme, suprantama, tačiau neretai pataikoma lyg pirštu į akį. Vien Kauno priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ugniagesiai-narai pernai važiavo į dvidešimt septynių skenduolių paieškas, kurių ne visos, deja, buvo sėkmingos. Šioje apskrityje iš vandens ištrauktų trylika lavonų yra gana įsimenamas skaičius. Tiesa, anot operacijų vadovo majoro Romualdo Lengvinio, pasitaiko suskubti ir atskuosti įvykio vieton pačiu laiku, kandidatui į negyvėlius dar nespėjus atsisveikinti su šia ašarų pakalne. Pernai išgelbėti keturi žmonės. Kita vertus, net galutinai prigėrusiųjų giminaičiai nepašykšti gražių žodžių šios tarnybos darbuotojams, nes tiktai jie, kad ir išgriebę iš dugno bejausmį pražuvėlį, nubraukia nežinomybę, šitaip suteikdami galimybę bent jau palaidoti žmogų.
