Sigitas STASAITIS
Šiandien Eugenija Šarkovienė (64 m.), gyvenanti vienkiemyje ant gražios smėlėtos Kurtuvėnų regioninio parko (Šiaulių raj.) kalvelės, rauda dėl nelaimingo savo likimo. Vyriausiasis iš trijų sūnų kiek anksčiau nusižudė, o dabar vidurinysis Romas Kazimieras (41 m.) paslaptingomis aplinkybėmis sudegė nesutikęs nei bėgti iš degančio namo, nei iš glėbio paleisti savo dvejų metukų sūnelio Andriuko. Jauniausiasis Eugenijos sūnus Robertas (38 m.) tris kartus puolė į degančią sodybą, tik per plauką pats nežuvo, tačiau brolio ir sūnėno taip ir neišgelbėjo. Vietiniai kalba, jog Romas nepakėlė savo moters Laimos, Andriuko motinos, išdavystės ir todėl nutarė likti su vaiku ugnyje.
Gražioje Brazinskių kaimo maždaug prieš šimtmetį statytame vienkiemyje gyvenančiai Eugenijai Šarkovienei likimas nepagailėjo išbandymų: likusi vieniša moteris ne taip seniai palaidojo vyriausiąjį sūnų, kuriam buvo per sunku gyventi - jis pasikorė. Kitų dviejų Eugenijos sūnų - Romo Kazimiero (41 m.) ir Roberto (38 m.) - likimas taip pat nelepino. Robertas išsiskyrė su žmona, Romui Kazimierui santykiai su moterimi irgi nesusiklostė. Mat Romą buvo apžavėjusi iš netolimos Pašiaušės kilusi tokia Laima Ulienė. Oi, be reikalo R. K. Šarkovas susidėjo su Laima, tačiau negi širdžiai įsakysi - ši moteris jau buvo pagimdžiusi net keturis vaikelius, tik nė vieno nemylėjo. Vaikais besirūpinančios tarnybos L. Ulienei atėmė motinystės teises, visi keturi jos mažyliai tapo Šiaulių vaikų globos namų augintiniais.
Nieko keista, jog R. K. Šarkovas, prieš trejus metus ėmęs gyventi su Laima, laimės taip ir nerado - moteris nepasikeitė. 1999-ųjų lapkričio 30-ąją ji gimdė penktąjį sūnų Andriuką, o jau gruodį, per Kūčias, iš svečių grįžo tiek girta, kad prigulė savo mažylį. Šiai girtuoklei iš po krūties buvo ištrauktas gerokai pridusęs Andriukas, kuriam vėliau prireikė operuoti išvaržą. Ir toliau L. Ulienė išvadų nepadarė, toliau girtavo ir valkatavo. Ji net po keletą savaičių dingdavo iš namų, kol galop prieš gerą pusmetį iš vienkiemio išėjusi nebesugrįžo.
Netekęs amoralios motinos Andriukas nedaug prarado: jam košeles virė ir tėvas Romas Kazimieras, ir dėdė Robertas. Tačiau labiausiai mažylį mylėjo ir popino močiutė Eugenija. Ką bedarydavo, visur mažąjį Andriuką vesdavosi, nė sekundei akių nuo jo nenuleisdavo.
Prieš kelias dienas E. Šarkovienė susiruošė paviešėti pas gimines į Žagarę. Skaudančia širdimi moteris anūką paliko namie, nes net neįtarė, kad daugiau gyvo anūkėlio nebepamatys...
Vienkiemyje vieni du likę broliai išgėrė. Apie dešimtą vakaro rūpestingai paguldę berniuką abu toliau vakarojo prie buteliuko. Robertas "Akistatai" vėliau sakė, jog jie tą vakarą prisiminė gerąsias dienas, sielas sušildė mielais vaikystės prisiminimais. Maždaug antrą valandą nakties broliai susiruošė gulti. Romas Kazimieras nuėjo į trobą pas savąjį Andriuką, o Robertas šiltą vasaros naktį išsitiesė daržinėlėje.
Vos dvi valandas nusnūdęs Robertas pakirdo nuo aitrių dūmų. Pašokęs iš miego vyras pamatė, jog raudonasis gaidys baigia visai užtūpti visą mamos šimtametę sodybą. Namo durys buvo užrakintos iš vidaus, tad Robertas lakstė aplink namą, langus daužydamas plikomis rankomis.
Išpylęs vieną dvigubą langą, Robertas, nekreipdamas dėmesio į varvantį kraują, išgirdo išsigandusio Andriuko raudą. Per dūmus nebuvo nieko matyti.
- Romki, paduok vaiką! - iš visų jėgų užriko Robertas. - Aš tau padėsiu išlipti per langą!
R. Šarkovas neneigia, kad jo vyresnis brolis mėgo išgerti, net užsirūkyti lovoje, tačiau įsitikinęs, jog Romas Kazimieras nusižudyti nenorėjo. Kita vertus, Robertas negali atsakyti, kodėl per dūmus atsišaukęs brolis tik riebiai nusikeikė ir atsisakė išlipti. Robertas kelis kartus metėsi į ugnį, tačiau per dūmus nieko nematydamas nesurado nei brolio, nei sūnėno ir, nedaug trūko, pats būtų galą gavęs. Po akimirkos pasigirdo baisus trenksmas - sprogo viryklės dujų balionas. Šimtą metų ramiai stovėjęs, du pasaulinius karus pergyvenęs namas sudejavo ir sugriuvo. Gelbėti nebeliko ką...
Ligoninėje susiuvę į langų stiklus supjaustytas rankas, medikai Robertą norėjo paguldyti į ligoninę, tačiau jis kategoriškai atsisakė. Pakvėpavęs gryno deguonies, kiek atsigavęs nuo dūmų ir smalkių, vyras su netoliese, Pagėluvyje, gyvenančiu pusbroliu Darium susiruošė į Žagarę pranešti apie nelaimę nieko nenutuokiančiai motinai.
Nuvažiavę pusbroliai visų pirma pasirūpino vaistų, po to sunkiai rinkdami žodžius senajai Eugenijai pasakė, kad ji nebeturinti namų.
- O kaip mano Andriukas? - tuoj pat pasiteiravo moteris, kuriai rūpėjo tik anūkas, o ne trobesiai.
Sūnus ir sūnėnas nuleidę galvas tylėjo, nerasdami žodžių. Tyla iškalbinga - viską supratusi Eugenija pratrūko raudoti.
Nuvykęs į Brazinskius "Akistatos" korespondentas rado aplink nuodėgulius vaikščiojančius Robertą su Darium. Pusbroliai buvo truputį išgėrę, tačiau už tai niekas jų nedrįstų pasmerkti. Robertas rūkė cigaretę laikydamas chirurginėmis siūlėmis "papuošta" ranka ir vis klausė, kodėl jis ketvirtą kartą nešoko į ugnį. Nieko nematančiomis praverktomis akimis po pajuodusį sodą lyg šešėlis slankiojo Eugenija, vis pratrūkdama gailia rauda.
Tragedijos dieną Laima Ulienė, dabar sanguliaujanti su amžinatilsį R. K. Šarkovo kaimynu, susiruošė deginti šiaudų.
- Ką tu čia bekursi, - moteriai į veidą metė kažkuris iš vietinių. - Taviškiai jau du sudegę.
Pasak Brazinskiškių, Laima apsiverkė (gal kad už vaiką nebegaus pašalpos), tačiau į vienkiemį ant smėlėtosios kalvelės taip ir nerado laiko ar noro užsukti.
Tėvas su sūnumi sudegė taip smarkiai, jog R. Šarkovas korespondentui sakė abu guldysią į vieną karstą. Prie žurnalisto priėjusi E. Šarkovienė kūkčiodama paprašė padėkoti Bazilionų klebonui Urbonui. Kunigas trigubą nelaimę patyriausiai moteriai pažadėjo ne tik nemokamai aukoti šventas Mišias, bet ir sušelpė kuo galėdamas.
