Ramutė PEČELIŪNIENĖ
"Nežinau, nuo ko pradėti... Turiu didžiulę bėdą, kurios nepajėgiu įveikti... Todėl ir kreipiuosi į jus..." - tokiais žodžiais savo laišką pradėjo mūsų laikraščio skaitytoja kaunietė Ilona Monkutė. Daugiau į šešiolikmetę mokinukę nei į 22 metų mamą panaši jauna moteris (tiktai vėliau sužinojome, jog ji - jau 1,5 metų dukrytės mama, tiktai, deja, neištekėjusi) neverkšleno, tačiau pasakodama apie savo likimą negalėjo suvaldyti ašarų...
Ilona ir jos dvynė sesuo Jovita gimė Raseiniuose. Maždaug nuo pusės metukų ji buvo apgyvendinta pas svetimus žmones (kai kas sakė, jog tai tolimi giminės), nes motina nepajėgė viena išlaikyti keturių vaikų. Savo tėvo Ilona nelabai prisimena, nes mama su juo nebuvo susituokusi (tiktai vyriausiasis brolis Valdas gimė pirmoje santuokoje, tačiau sulaukęs dvidešimties mirė). Ilona turi dar vieną brolį Darių, tačiau su juo santykiai nutrūkę. Moters atmintyje lyg nutrauktoje kino juostoje išlikę skaudūs vaizdai... Štai atvažiuoja tėvas, primuša mamą, viską suvalgo ir vėl ilgam dingsta... Vaikai tuo metu iš baimės slėpdavosi kambario kertėse...
Ankstyvoje vaikystėje, galbūt net kūdikystėje Ilonai buvo nustatyta sunki liga - raumenų atrofija. Medikai ją pripažino invalide iš vaikystės. Nors moteris teigia, jog šiuo metu liga sustabdyta, tačiau savijauta labai bloga. Šiuo metu Ilona sveria tiktai... 30 kilogramų. Ar galima įsivaizduoti labiau sulysusį žmogų?.. Dėl to ji nuolat jaučia silpnumą, sunku kopti laiptais, imti į rankas didesnį nešulį...
Nuo pirmos klasės Ilona apsigyveno Kaune, Apuolės gatvėje esančiame vaikų pensione, kur gyveno ir buvo globojami vaikai su negalia. Moteris prisipažino, jog pamačiusi tiek daug ir taip žiauriai likimo suluošintų bendraamžių norėjo iš čia bėgti... Deja, nors ir sunkiai, prie visko teko priprasti. Per šventes bei vasaros atostogas mergaitė su seserimi dvyne (pensione ji gyveno kartu su taip pat negalią turinčia Jovita) grįždavo į savo neoficialios globėjos, 70 metų Monikos B. namus, aplankydavo mamą. Būdama dvylikos mergaitė neteko savo gimdytojos. Ją palaužė vėžys. Mirus mamai Ilonai buvo paskirta našlaitės pašalpa, tačiau pinigų ji nematė. Juos paimdavo į kaimą pas globėją močiutę (ji nebuvo oficialiai pripažinta globėja) atvykusi gyventi dukra Laima. Išvažiuojančioms į internatą jai ir seseriai Laima duodavo tiktai po 10-15 litų.
Besimokydama dvyliktoje klasėje I. Monkutė pasijuto esanti nėščia. Būsimo vaiko tėvas buvo jos draugas, metais jaunesnis kaunietis Ramūnas, su kuriuo ji buvo pažįstama ir artimai draugavo maždaug dvejus metus. Mokykloje kilo didžiulis skandalas. Tiktai auklėtojos ir vienos direktoriaus pavaduotojos dėka Ilonai pavyko baigti 12 klasių. Gulinčią ligoninėje dėl gresiančio persileidimo I. Monkutę aplankiusi globėjos dukra Laima piktai papriekaištavusi pareiškė, jog namuose, kur ji gyveno nuo kūdikystės, vietos nebėra...
Iš sūnaus sužinojusi, jog Ilona laukiasi, Ramūno motina liepė ją palikti. Vis dėlto Ramūnas išprašė tėvus į savo butą priimti Iloną su dukrele. Deja, gyvenimas šiuose namuose greitai virto tikru pragaru. Moteris ne kartą siūlė Ramūnui ieškotis atskiro gyvenamojo ploto ir pradėti naują gyvenimą, tačiau šis, nors ir pritarė savo dukros motinai, buvo labai neryžtingas ir nerodė jokios iniciatyvos. Negalėjusi ilgiau kęsti tokio gyvenimo Ilona pagal skelbimą išsinuomojo vieno kambario butą ir atsisveikino su nesvetingais namais. Ji manė, jog kartu persikels ir Ramūnas, tačiau jis to nepadarė...
Iš pašalpų gyvenančiai moteriai už butą kas mėnesį tenka sumokėti apie 300 litų. O dar reikia pavalgyti, pamaitinti dukrelę, abiem apsirengti, galiausiai įsigyti pačių reikalingiausių daiktų kasdieninei buičiai... Ilonai būtini vitaminai, įvairūs maisto papildai, tačiau jų nusipirkti moteris neįstengia. Gerai, kad šiek tiek sušelpė Ramūno seserys - atidavė vaikišką lovytę, vežimėlį, dovanojo nuo savo vaikų atlikusių drabužėlių. Tai rimta paspirtis, bet ne išsigelbėjimas.
I. Monkutė bijo galvoti apie ateitį. Tai pati baisiausia, didžiausią nerimą kelianti tema. Ji pripažinta antrosios grupės invalide, neturi specialybės, niekad negalės dirbti sunkesnio darbo... Pragyventi vien iš socialinės pašalpos darosi vis sunkiau, juolab jog baigėsi visos santaupos... Blogiausia tai, jog Ilona negali niekur kreiptis dėl gyvenamųjų patalpų suteikimo (juk savivaldybė galėtų ją įrašyti į sąrašus butui gauti), nes neturi galimybės deklaruoti savo gyvenamosios vietos (pagal anksčiau galiojusią nuostatą, Kaune nėra prisiregistravusi). Dar gyvendama neoficialių uošvių bute ji bandė prisiregistruoti, tačiau valdininkai to padaryti neleido. Motyvas - buto savininkai turi daug įsiskolinimų... Kauno miesto VPK Migracijos skyriaus vadovas Arvydas Minelga paaiškino, jog pagal dabar galiojančią tvarką ši moteris galėtų prašyti nuomojamo buto savininko leidimo deklaruoti gyvenamąją vietą, tačiau jeigu jis to padaryti nesutiks, kokių nors kitokių galimybių tai padaryti įstatymas nenumato...
