Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Anykščių rajone, Vanaguose, iš voljero netikėtai ištrūkęs trejų metų rotveileris mirtinai sukandžiojo pas promočiutę besisvečiavusį šešiametį kaunietį, vienturtėlį Mantuką. Po Velykų vaikas turėjo išvažiuoti gyventi į Airiją (nuo rudens ten būtų pradėjęs lankyti mokyklą), kur jau ne pirmi metai gyvena ir dirba jo mamytė Neringa Putelienė...
Šunys saugojo sodybą
- Kaip dabar aš gyvensiu, jau geriau mane šuo būtų sudraskęs, - be galo sutrikusi "Akistatos" žurnalistei vis kartojo Apolonija Latviūnienė (80 m.), kurios sodyboje ir nutiko ši baisi tragedija. - Graušiuosi iki mirties, kad neįstengiau vaiko išgelbėti, greičiau išplėšti iš šuns nasrų... Man atrodo, kad aš čia kalčiausia...
Mantukas su seneliais gyveno Kaune, lankė savaitinį darželį. Vaikui pabosdavo valdiški namai, tad jis senelių dažnai prašydavo nuvežti paviešėti pas promočiutę į kaimą. O ir ilgus metus našlaujanti A. Latviūnienė, daug laiko praleidžianti vienui viena, labai apsidžiaugdavo, kartu su dukra Ramute bei žentu Vytautu Radzevičiais išvydusi išlipant iš automobilio ir jų anūkėlį, savo proanūkį Mantuką...
Radzevičiai Vanaguose nuošalios sodybos apsaugai jau seniai, bene prieš dešimt metų, įsitaisė rotveilerių veislės kalę Maurą. Prieš trejus metus Maura susilaukė palikuonių, iš kurių du - Portą ir Baksą - Radzevičiai pasiliko, apgyvendino kieme suręstuose voljeruose. Kadangi šunų šeimininkai dažnai išvažiuodavo, kale Maura ir jos gražiai įmitusiais vaikais daugiausia rūpinosi aštuoniasdešimtmetė Apolonija Latviūnienė. Beje, Maura dieną naktį leisdavo troboje. Ji - dresuota, todėl labai protinga, paklusni. Su nuo mažų dienų prižiūrima Maura Apolonijai buvo ir smagiau, ir drąsiau. Senolė puikiai žinojo, kad į sodybą atslinkus vagims ar plėšikams, Maura nesunkiai apgintų ir ją, ir visą turtą...
Mantuką gynė ir Apolinija, ir kalė Maura
Mantukas pas promočiutę atvažiavo prieš porą savaičių. Vaikas labai nenorėjo lankyti savaitinio darželio Kaune, prašėsi nuvežamas į kaimą. Mažasis buvo pasiilgęs ir promočiutės, ir kalės Mauros, su kuria ypač gražiai draugaudavo, vienas šalia kito miegodavo... Prie voljeruose laikomų Porto ir Bakso namiškiai Mantui eiti draudė, o ir jį patį pas tuos šunis nelabai traukė... Tiesa, Apolonija negarantavo, kad, eidamas pro šalį, Mantukas niekada nebuvo paerzinęs voljeruose lakstančių šunų...
Kelios dienos iki tragedijos Ramutei Radzevičienei kažko prisireikė į Kauną, tad Mantukas liko su promočiute. Tąvakar senolė išsiruošė šerti voljeruose šokinėjančius praalkusius augintinius, o Mantukas troboje liko žiūrėti televizorių. Tačiau ilgai čia neišbuvo - apsirengė ir kartu su nuo jo neatsitraukiančia kale Maura iškepurnėjo lauk. Kaip tik tuo metu Apolonija buvo įėjusi į vieno rotveilerio voljerą, į dubenį krėtė ėdalą. Portas akimirksniu šoko pro pravirus vartus ir puolė prie Mantuko... Kaip vėliau A. Latviūnienė prisimins, iš pradžių Portas lyg ir buvo nusiteikęs draugiškai, pabandė palaižyti vaikui veiduką, tačiau kai Mantas, pastumtas stiprių letenų, pargriuvo ant sniego, šuo mažylį griebė dantimis. Vaikas - visu balsu klykt, o šuo - draskyt ir kandžiot dar labiau! Pamačiusi, kas dedasi, ir greičiausiai bandydama Mantuką apginti, Portą puolė net Maura, agresyviojo rotveilerio motina! Persigandusiai Apolonijai visoje šitoje makalynėje sunku buvo staigiai susivokti, ką daryti. Galiausiai senolė pastvėrė kastuvą ir jo kotu rėžė Portui per kuprą. Šuo cypdamas sugrįžo, iš kur buvo pabėgęs - pasislėpė savo voljere, būdoje.
- Mantukas taip ir liko gulėti ant sniego, nepajėgė net atsikelti, - pasakojo A. Latviūnienė. - Sakė, kad neskauda, bet visas buvo kruvinas... Nukąsta ausytė, nuplėšta kone pusė galvos odos...
Sukandžiotą proanūkį senolė užkėlė ant rogučių ir partraukė prie gryčios. Tada įnešė į kambarį, paguldė ant lovos. A. Latviūnienė telefono neturi, o iki artimiausių kaimynų - nemažas galas kelio gausiai apsnigtais laukais. Tad silpnos sveikatos senolė nusprendė palaukti žento - šis, girdi, parvažiuos ir iškvies vaikui daktarus.
Apolonija neprisimena, po pusvalandžio ar po valandos parvažiavo žentas Vytautas. Jis įėjo vidun su pilnais krepšiais lauktuvių anūkėliui Mantukui. Sužinojęs, kas atsitiko, ir pajautęs, kad anūkėlio rankytės jau atšalusios, Vytautas esą vos ir pats negavo mirtino širdies smūgio - susmukęs prie vaiko lavonėlio ilgai negalėjo atsikelti... Kviesti medikus jau buvo beprasmiška...
Mantuko žūtį išgyvena ir Maura
Kad ir kaip baisu, apie Mantuko žūtį nori nenori reikėjo skubiai pranešti tėveliams - Airijoje uždarbiaujančiai motinai Neringai Putelienei ir Anglijoje laikinai įsikūrusiam Vakariui Puteliui. Baisią naujieną per telefoną išgirdusi žuvusio vaiko motina patyrė šoką. Ne lengviau ir Mantuko tėčiui, ir mažylį sutikusiems prižiūrėti seneliams, ir, žinoma, promočiutei Apolonijai. Ką kalbėti apie suaugusiųjų skausmą, jei net kalė Maura, Mantuko numylėtinė, po jo žūties nei ėda, nei amsi: guli kambaryje paslika, nusiminusi ir nė krust... Į trobą įėjus "Akistatos" žurnalistei Maura tik tyliai suurzgė, tačiau taip ir nepakėlė galvos nuo grindų...
Tyrimas greičiausiai bus nutrauktas
Dėl Mantuko žūties Anykščių rajono PK pradėtas ikiteisminis tyrimas. Visų pirma bus aiškinamasi, ar vaiką puolęs Portas - nepasiutęs. Teisybė, tuo labai abejojama, mat praėjusį rudenį visi sodyboje auginami šunys buvo paskiepyti. Veterinarijos tarnybos atstovams nurodžius, Radzevičiai visus laikomus šunis, o ypač agresyvųjį Portą, stebės dešimt dvylika dienų. Vėliau Portas ir Baksas greičiausiai bus sunaikinti.
Beje, Kurklių seniūnui Algimantui Jurkui Vanagų kaimo žmonės buvo skundęsi, kad A. Latviūnienės sodyboje vakarais ir naktį palaidi laksto agresyvūs šunys, kad baisu praeiti kaimo keliu, tačiau šių šunų savininkai tikino, kad jų rotveileriai aplinkiniams yra nepavojingi: dresuoti, paklusnūs, iš sodybos neišbėga.
Kaip minėjo rajono PK pareigūnai, iškart po tragiško įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl neatsargaus gyvybės atėmimo. Artimiausiu metu bus nustatytos tikslios tragedijos priežastys bei tiriama, ar nebuvo pažeistos gyvūnų laikymo ir auginimo taisyklės. Anot pareigūnų, gali nutikti ir taip, jog, nesant nusikaltimo sudėties, tyrimas bus nutrauktas, visa tai įvardijus tik kaip nelaimingą atsitikimą.
Tokia nelaimė - ne pirmoji
"Akistatoje" esame ne kartą rašę apie tragedijas, per kurias nuo šunų išpuolių nukentėjo maži vaikai. Iki Mantuko žūties kraupiausiu buvo laikomas įvykis Klaipėdoje, užregistruotas 2003 metų gegužės pabaigoje, kai kovinės pitbulterjerų veislės šuo tiesiog močiutės akivaizdoje mirtinai sukandžiojo devynių mėnesių tesulaukusią Kariną. Šuo dantimis įsikibo vaikštynėje sėdėjusiam kūdikiui į kaklą, kai mažylė siekė pakelti iš rankų iškritusį duonos gabalėlį...
Karina buvo palikta globoti močiutei, nes vaiko tėveliai tuo laiku uždarbiavo Norvegijoje.
Policijos pareigūnai tuomet irgi pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl neatsargaus gyvybės atėmimo, pažeidžiant teisės aktų numatytas specialaus elgesio taisykles. Pareigūnai žadėjo aiškintis, kokia tiksli vaiką sukandžiojusio šuns veislė ir kilmė, ar buvo laikomasi agresyvioms veislėms priskiriamų gyvūnų priežiūros taisyklių, ar turėti leidimai juos laikyti, ar šuns šeimininkas buvo išklausęs specialią VRM parengtų kursų programą. Per tyrimą paaiškėjo, kad šuns šeimininkas, žuvusios mergytės dėdė, tuo metu uždarbiavęs jūroje, leidimo laikyti kovinį šunį neturėjo, negana to, šuo net nebuvo registruotas (už tokius pažeidimus numatyta tik administracinė atsakomybė). Na, o dėl to, kad mirė vaikas, šuns šeimininkui bei pavojingą gyvūną netinkamai prižiūrėjusiems asmenims buvo iškelta baudžiamoji byla, grėsė laisvės atėmimas iki aštuonerių metų. Tačiau žuvusios mergytės tėvai tragedijos kaltininkei (Kariną prižiūrėjusiai močiutei) atleido ir byla netrukus buvo nutraukta.
Dar kiek anksčiau panaši nelaimė įvyko Jonavoje. Tąkart čiau čiau veislės kalė mirtinai sukandžiojo 3 mėnesių kūdikį. Tačiau kad ir kaip skaudu buvo susitaikyti su dukrelės netektimi, šeimininkai šuns neatsisakė. Tiesa, po kelerių metų kalė susirgo, tad kad ilgai nesikankintų, buvo užmigdyta.
Na, o ne tokių tragiškų atvejų - kai nuo šunų išpuolių nukentėję vaikai buvo sužaloti, todėl ilgai gydėsi ligoninėje, iškentė ne vieną plastinę bei odos persodinimo operaciją ar tapo invalidais - būtų galima suskaičiuoti šimtais, tokie įvykiai užregistruojami kone kasdien!
Kaip rodo statistika, daugiausia nuo šunų agresijos nukentėjusių asmenų nurodo buvę apkandžioti savų augintinių. Beje, žinoma ir tai, jog rotveileriai - antri po pitbulių, dažniausiai užpuolantys žmones.
Kinologai įspėja: netinkamai auklėjami šunys - pavojingi
Kinologų teigimu, šuns charakteris, elgsena, agresyvumo laipsnis yra tiesiogiai susijęs su aplinka, kurioje šuo gyvena, auklėjimu ir dresūra bei agresija, užkoduota genuose. Taip pat - ir su šuns šeimininko charakteriu bei elgesiu. Vadinasi, kad šuo nekeltų pavojaus aplinkiniams ir net savo šeimininkui ar kitiems šeimos nariams, jis turi būti tinkamai auklėjamas, dresuojamas.
Kitas svarbus dalykas, kaip minėta, yra paveldimumas, genai. Kilmės dokumentai, kaip tikina kinologai, kaip tik ir yra tvirta garantija, kad šuo - stabilios psichikos, vadinasi, valdomas, pasiduodantis auklėjimui, paklusnus. Šuo esą turi žinoti, kas yra jo šeimininkas, kas šuniui leidžiama, o kas - ne. Mišrūnai (tai yra šunys be kilmės dokumentų), kinologų žodžiais, yra ypač pavojingi, nes neįmanoma nuspėti jų charakterio, tokių šunų elgseną esą be galo sunku prognozuoti.
Kinologai tvirtina, jog šuo, kokios veislės jis bebūtų, niekada nepuls žmogaus, jei nebuvo specialiai dresuojamas tai daryti. Kita vertus, neatmetama galimybė, jog šunims persiduoda agresija iš aplinkos.
Specialistų teigimu, klaidingai elgiasi tie gyventojai, kurie agresyviųjų veislių šunis įsigyja apsaugai, manydami, jog kuo šuo bus agresyvesnis, tuo mažesnė tikimybė, kad į butą ar namą įsiverš vagys, plėšikai ir panašiai. Iš tiesų šiuo metu yra pakankamai būdų, kaip ir patį pikčiausią šunį "nukenksminti" (pavyzdžiui, dujų balionėliu), taigi esą vertėtų gerai pagalvoti, ar verta laikyti agresyvios veislės namų sargą, greitai galbūt imsiantį kelti pavojų net ir pačiam šeimininkui.
