Galime džiaugtis, kad 2004-ieji metai į Lietuvos istoriją įėjo kaip politinio lūžio metai - Lietuva tapo Europos Sąjungos ir Šiaurės Atlanto gynybinio aljanso narėmis. Bet ką tai reiškia paprastam Lietuvos žmogui? Kol kas jis nejaučia didelių permainų ar pokyčių į gerąją pusę. Gal tik padidėjo galimybė nuolatos apsimeluojančiai valdžiai pasigirti, kad jos pastangomis sumažėjo nedarbas (nes, atsivėrus sienoms, didelė bedarbių dalis išvažiavo ieškoti laimės svetimose šalyse, deja, daugelis nesėkmingai), kad ji "ženkliai" padidino minimalų mėnesinį atlyginimą (to reikalauja ES ekonominiai standartai, o valdžia tą algą didina iš privačių įmonių finansinių lėšų, taip jas skurdindama ir didindama bedarbių skaičių), kad paspartėjo šalies ekonominis augimas, o iš tiesų jis išaugo dėl kainų augimo ir gyventojų sumažėjimo ir t. t., ir pan.
Iš kur ir kodėl atsiranda tokie paradoksai? Ogi todėl, kad mūsų jėgos mąžta, nes neturime gerų, išmintingų vadų - turime tik tuščius kalbėtojus ir dar didesnius demagogijos meistrus. Tai jiems persėdant iš vienos aukštos kėdės į kitą, iš valstybės biudžeto išmokamos didžiulės išeitinės kompensacijos, nors tie pinigai per įvairiausius mokesčius atimami iš pačių skurdžiausių piliečių, net pensininkų. Tai jie paniekinamai žiūri į vargstantį ir nykstantį kaimą. Jiems nerūpi, kad tik dėl jų sukurtos "demokratijos" priversti emigruoti tūkstančiai tautiečių, ardomos šeimos, gimstamumas tiek sumažėjo, kad po dviejų šimtų metų, kaip rodo demografinės prognozės, Lietuvoje teliks tiek lietuvių, kiek jų dabar vidutiniame šalies mieste. Tai jie sugalvoja vis naujus mokesčius nuskurdusiems bėdžiams, melagingai įtikinėdami, kad mokesčius įveda "tik pritarus visiems piliečiams". Štai ir dabar bėdžių nepritekliais mūsų Seime rūpinasi (kaip teigia šalies žiniasklaida) virš 40 milijonierių. Į milijonierių gretas patenka ir Premjeras, ir Prezidentas, nors, kaip sako jie patys, jų milijonai priklauso žmonoms, kaip ir kitų Lietuvos milijonierių. Puikiai surežisuota apgavystė - gudriau nesugalvosi. O kas milijonieriai? Tai sovietmečio kadrai, užgrūdinti "vienintelių teisingų" ideologijų ir neatskiriamai susisaistę senųjų laikų nomenklatūriniais ryšiais. Tiesa, dabar jie kiek inteligentiškesni.
Didysis mąstytojas S. Belou teigė: "Pinigai ir turtai apglėbia žmogų gyvenime taip, kaip žemė apglėbia jį po mirties". O J. V. Gėtė bando mus guosti: "Žmogus tik per klystkelius suranda tikrą kelią". Išmintingi patarimai, tik ar tie, atsidūrę valdžioje, jais vadovaujasi?
Gyvenime yra tiesos ir apgaulės kryžkelės. Kuria kryptimi pasukti? Pasuksi tiesos kryptimi - liksi doras, tačiau vargšas. Patrauksi apgavysčių link - tapsi nedoras, tačiau galbūt turtingas. Tai gana sudėtingas gyvenimo kryžiažodis, kurį teisingai išspręsti ne kiekviena galva sugeba. O kaip jį teisingai išspręsti, kad gyventume švaria sąžine, - pagalvokime.
Kęstutis Astrauskas, Verėduva
