Greičiau į ES, arba nacionaliniai darbo ieškojimo ypatumai
Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Ukmergiškė Danutė G. (39 m.) su nekantrumu laukia gegužės mėnesio, kai Lietuva oficialiai taps Europos Sąjungos nare. Tuomet, kaip tikisi Danutė, bus galima pabandyti paieškoti laimės (tiksliau - darbo) kur nors Vokietijoje ar kurioje kitoje sąjungai priklausančioje šalyje. Žinoma, būtų galima išvykti bei nelegaliai įsidarbinti ir nelaukiant pavasario, tačiau kartą iš užsienio jau deportuota nelegalė baiminasi, kad taip neįvyktų vėl. Tuomet, girdi, apie darbą ES šalyse tektų svajoti tik po mažiausiai penkerių metų... O valgyti ir apsirengti (pačiai ir vaikams) juk reikia dabar! Ką reiškia siuvėjėlės darbelis Lietuvoje, vienoje Ukmergėje veikiančioje privačioje įmonėje, kai atlyginimas - vos keli šimtai litų...
Vokietijoje apgavo...
Pirmoji su darbo paieška susijusi Danutės kelionė buvo į Vokietiją. Čia moteris, kaip dabar pati iš savęs šaiposi, "pardavė" vieną vasarą. Buvo apgauta, namo sugrįžo su keliais eurais kišenėje.
- Respublikiniame laikraštyje perskaičiau kažkokios "frau Marijos" iš Vokietijos skelbimą. Ji pageidavo, kad atsilieptų pagyvenusi lietuvė, kuri galėtų tvarkyti josios "fazendą", - pradėjo pasakojimą Danutė G.
Toji "fazenda", girdi, buvo tarsi iš meksikiečių serialo - egzotiniais augalais apsodinti didžiuliai parkai, gėlynai; baseinai - kaip vandens atrakcionų parke; rūmai - didesni ir dailesni už Palangos gintaro muziejų... Beje, visa ši kone dešimties hektarų dydžio sodyba dar tik buvo baigiama įrengti, tad joje šeimininkė negyveno - tik kada ne kada atvažiuodavo pasižiūrėti, kaip vyksta paskutiniai, apdailos, darbai. Anot Danutės, čia dirbo du vengrai (tėvas ir sūnus), dar kažkoks rumunas... Danutei buvo duotas tuose rūmuose įrengtas atskiras kambarys su visais patogumais ir paaiškinta, ką reikės dirbti: tvarkyti aplinką (ravėti gėlynus, pjauti žolytę, šveisti baseino plyteles ir pan.) ir, žinoma, kuoptis dvaro viduje. Buvo sutarta, kad "frau Marija" už tokį darbą Danutei mokės po 230 eurų per mėnesį, be to, pilnai išlaikys - leis už dyką dvare gyventi, neribotai naudotis dušu (!), nuolat atveš maisto produktų, nupirks telefono kortelę, ir t. t.
Danutę tai tenkino. Beje, pati "frau Marija" , anot pašnekovės, buvo tikra keistuolė: nors ir medicinos mokslų daktarė, po visą pasaulį važinėjanti farmacijos verslo atstovė, tačiau kai kuriose "darbinėse" situacijose reaguodavo itin liguistai; ji buvo ir menininkė, daugiausia lipdė iš gipso, tačiau namų interjeras, anot Danutės, buvo išpuoštas tik vienos rūšies gipso kūriniais - vyriškais falais; nors šeimininkė buvo labai turtinga, bet skaičiavo kiekvieną eurą.
Tačiau svarbiausia ne tai. Turtuolė mokslų daktarė Danutę įžūliai apgavo! Kai baigiantis vasarai atėjo laikas atsiskaityti, Marija darbininkei iš Lietuvos ištiesė keliasdešimt eurų ir pareiškė, jog iš sutarto atlygio atskaičiusi... už ištaigingą gyvenamąjį plotą, maistą, telefono kortelę ir kt.! Ginčytis, girdi, buvo beprasmiška, juk Danutė - nelegalė...Nors, kita vertus, dabar moteris šiek tiek gailisi ponios nepagąsdinusi, kad paskųsianti (už nelegalo įdarbinimą darbdavys Vokietijoje yra griežtai baudžiamas) - gal, girdi, ši būtų atsiskaičiusi žmoniškiau... Ogi dabar beveik visas vasaros uždarbis Danutei išėjo bilietui (kelionė iš Hamburgo į Kauną kainuoja 77 eurus).
- Todėl dabar galiu drąsiai tvirtinti, jog neverta žavėtis darbą siūlančių pavienių asmenų skelbimais, - tvirtino Danutė, - nes tokiems terūpi viena - kaip nuo vargšo svetimšalio nelegalo nulupti devintą kailį, kaip juo pasinaudoti...
Iš pašto - į kepyklą
Dar Lietuvoje Danutei buvo pažadėtas darbas viename Čekijos mėsos kombinate. Tačiau nuvykus paaiškėjo, kad visos vietos čia jau užimtos. Prisiėjo sutikti su bet kokiais vienadieniais darbo pasiūlymais: kanalizacijos sutvarkymu, griovių kasimu - kad tik užsidirbtų maistui... Galiausiai čekų tautybės tarpininkas (tokie žmonės ten vadinami klientais), kurio žinion Danutė buvo perduota, pasiūlė darbą Pilzeno miesto pašte.
- Apgyvendino bendrabutyje, kuris labiau priminė landynę, - nekokiais prisiminimais dalijosi Danutė. - Durys - be rankenų, lovos - dviaukštės, sukaltos iš neobliuotų lentų, vanduo iš čiaupo - tik šaltas, kanalizacija - į kibiriuką...
Gyventojai (nelegalai) čia, anot Danutės, miegodavo pamainomis - prasilenkdavo pakeliui į darbą...
Pašte darbas - nepertraukiamas pamaininis, viena pamaina - 12 valandų. Danutė, kaip ir jos likimo draugės iš Lietuvos, Ukrainos, Rumunijos ar kitų šalių, dėliojo į vokus reklaminius lankstinukus. Buvo dirbama be išeiginių, mokėjo, anot Danutės, gana neblogai - po 600 kronų (maždaug 60 litų) už pamainą (dar tiek pat sumokama tarpininkui; vieno tarpininko žinioje - maždaug 100 nelegalų!).
Tiesa, pašte Danutė ilgai neišdirbo. Anot pašnekovės, susipjovė tarpininkai (nepasidalijo nelegaliais darbininkais) ir visi nelegalai buvo išvaikyti.
Likusi be darbo Danutė susirado kitą tarpininką, kuris pasiūlė darbą kepykloje (be tarpininko nelegaliai įsidarbinti - jokių šansų).
Duonos - ir kaimynams
- Kepykloje buvo daug geriau nei pašte, jaučiausi kaip pelė grūdų aruode, - linksmai dėstė ponia Danutė.
Kepykloje buvo galima sočiai prisikimšti skanių bandelių, o ir darbas nebuvo labai sunkus (duonos gaminių raikymas, pakavimas ir pan.), kolektyvas - gana draugiškas (neskaitant maždaug pusės darbuotojų čekų, kurie į nelegalus žiūrėjo skersomis). Be to, darbas, nors ir nepertraukiamas, pamaininis (viena pamaina - 12 valandų), buvo neblogai apmokamas (už vieną valandą - 37 kronos, arba maždaug 4 litai), o viena savaitės diena - išeiginė. Tiesa, čekų tautybės meistrė, anot Danutės, buvo labai nemiela, nuolat susiraukusi. Ji nekentė nelegalų, tačiau negalėjo jų išmesti (kepyklos savininkas vokietis buvo suinteresuotas, kad kuo daugiau darbininkų būtų nelegalai - už tokius nereikia mokėti mokesčių valstybei).
Darbas kepykloje Danutei patiko dar ir todėl, kad, išeidama po pamainos, ji su kolege ukrainiete į bendrabutį parnešdavo tiek duonos, ragelių, bandelių, aliejaus, cukraus ir kitokių gėrybių, jog pakakdavo prasimaitinti ne vienam bendrabučio kaimynui. Ar netikrindavo išeinant? Oi, girdi, kas ten visus išeinančiuosius sužiūrės, kai apsirengiama specialiai tokiems reikaliukams pritaikytais rūbais - su daug ir neįprastose vietose prisiūtų kišenių... Be to, Danutės žiniomis, vogė visi, kurie tik turėjo tokią galimybę ("tai kodėl aš turėčiau būti balta varna?").
Po kurio laiko Danutė trumpam parvyko į Lietuvą (taip reikia siekiant "sumėtyti pėdas", kad svečioje šalyje nedirbi), o kai grįžo atgal į Čekiją, draugė pasiūlė dar geresnį darbą nei kepykloje. Netrukus Danutė saldainių (guminukų) fabrike "Bohemia troliai" (beje, irgi priklausančiame vokiečiui) jau fasavo saldainiukus... Dirbti reikėjo daug (pamaina truko 16 valandų), tačiau per mėnesį buvo galima užsidirbti net apie 14 000 kronų (apie 1 400 litų)! Gaila, tačiau netrukus savininkas, greičiausiai sužinojęs, kad ruošiami "čiuženeckos" (taip Čekijoje vadinama nelegalus užsieniečius gaudanti policija) reidai, nelegalų atsisakė.
Tačiau nėra to blogio, kuris neišeitų į gera - netrukus vienas pažįstamas klientas atidarė tokį pat, tik mažesnės apimties saldainių fabrikėlį, ir daug nelegalų, taip pat ir Danutė, perėjo dirbti pas jį.
Viską sugadino "ablava"
Darbas šiame fabrikėlyje buvo norminis - kiek padarei, tiek uždirbai. Danutė gyrėsi per pamainą kartais uždirbdavusi net iki 900 kronų (90 litų).
- Deja, ilgai tuo džiaugtis neteko, - iš kvatoklės Danutės veido bemat pradingo šypsena. - Viską sugadino "ablava"...
Pasak Danutės, vieną rytą, kelios minutės po šešių, ji vos spėjo persirengti darbo rūbais ir pasiekti darbastalį, kai staiga pro duris įsiveržė keli "piktas mordas nutaisę" vyrai. Parodę kažkokius pažymėjimus ir prisistatę esantys "čiuženeckos" policijos pareigūnai, pareikalavo, kad visi darbuotojai tučtuojau pateiktų legaliai dirbti leidžiančius dokumentus. Vieni juos turėjo, parodė, o štai Danutė ir dar kelios svetimtautės - ne... Taigi dvi "turistės" - lietuvė Danutė ir ukrainietė Nataša - buvo nuvežtos į policijos skyrių. Ten, anot Danutės, su ja ir jos drauge buvo elgiamasi gana grubiai, nemandagiai (Danutė jau buvo spėjusi pramokti čekiškai, taigi puikiai suprato vietinius keiksmažodžius). Nelegalės atsidūrė grotuotoje kameroje. Netrukus po vieną iškvietė, nufotografavo, paėmė rankų pirštų atspaudus. Pratempė dar mėnesiuką
Į Danutės pasą įraitę labai jau negražų antspaudą (kad deportuojama ir draudžiama į Čekiją atvykti iki 2008 metų spalio 17 dienos) bei nurodymą, kad šalį būtina apleisti per dešimt dienų, pareigūnai pasiteiravo, ar Danutė turinti pinigų kelionei į namus. Pinigų Danutė, aišku turėjo, mat puikiai žinojo, jog priešingu atveju iš policijos nagų neištrūktų - kameroje lauktų mėnesį, o gal ir pusę metų, kol būtų sudaryta sugautų nelegalų grupė - tik tada visi būtų buvę nuvežti iki sienos ir kaip musės iš barščių išmesti... Taigi Danutė patvirtino pinigų turinti ir... buvo paleista. Kur daugiau eis - grįžo atgal į guminukų fabrikėlį, kuriame buvo sulaikyta. Ir ėmė darbuotis dar intensyviau - kad kuo daugiau, prieš išvykdama iš šalies, užsidirbtų. Buvo imtasi ypatingų saugumo priemonių: Danutė išvis nekišo nosies į lauką - nakvodavo vestibiulyje ant minkštasuolio, o cecho, kuriame dirbo, durys buvo nuolat užrakintos. Be to, Danutė kiekvieną akimirką buvo pasiruošusi lįsti į netoliese pastatytą neva "produkcijai pakuoti" skirtą gerokai didesnę nei įprastinė dėžę... Beje, vienąkart Danutė toje skubiai užbarikaduotoje dėžėje susirietusi - nejudėdama ir beveik nekvėpuodama - praleido visą valandą. Manė, kad kojos nebeatlaikys... Tąsyk "ablava" praėjo sėkmingai... Kiek galima taip tverti - dirbti kaip ant adatų! Danutė ištempė mėnesiuką...
Čekų medikai - sukalbami
Danutė, be abejo, žinojo, jog už pavėluotą išvykimą iš šalies gresia didžiulė piniginė bauda, o gal net ir kalėjimas. Pasitarusi su fabrikėlio savininku Pavelu moteris nuskubėjo į Pilzeno medicinos punktą (fabrikėlis, kuriame dirbo Danutė, yra kitame mieste). Ant stalo padėjusi 300 kronų (apie 30 litų), Danutė gydytojos paprašė atgaline data parašyti nedarbingumo pažymėjimą (tai bene vienintelis būdas pasiteisinti, kodėl vėluoji išvykti iš šalies). Pavelo pažįstama gydytoja be jokio užmokesčio (!) parašė, ką reikėjo. Iš tikrųjų, kaip galima su 39 laipsnių temperatūra vykti namo - į tokią tolimą kelionę... Danutė "prasirgo" visą mėnesį... Galiausiai kolektyvui suruošė smagias išleistuves ir, nusipirkusi bilietą į maršrutinį autobusą "Praha - Vilnius" (bilieto kaina mūsų pinigais - 160 litų), pajudėjo namų link. Sieną pravažiavo be didesnių nuotykių. Pasienio pareigūnas, pasitikslinęs, kodėl lietuvaitė taip ilgai užtrukusi po deportacijos ir iš visų pusių apžiūrėjęs medikės išduotą pažymą (ar nepadirbta?) palinkėjo sėkmingos kelionės ir... daugiau taip sunkiai nesusirgti.
Beje, tai buvo antroji Danutės deportacija. Pirmosios "ablavos" ji sulaukė dirbdama pašte. Tačiau tąsyk, anot pašnekovės, "čiuženeckos" atstovai buvo "kaip žmonės": žodžiu įsakė visiems nelegalams per tris dienas palikti šalį ir... išvyko. Artėjant pusiaunakčiui visus nelegalus klientas esą pristatė į tam tikrą pasienio punktą, kam ir kiek reikia, atsiskaitė ir... paliepė sieną kirsti, tačiau po dvidešimties minučių (tai yra kai bus jau kita diena) sugrįžti... Taip visi nelegalai ir padarė, o grįžę į Pilzeną, ramiai darbavosi toliau...
Tačiau antras kartas, kaip jau žinoma, nemelavo.
Nelegalų deportuojama vis daugiau
Kaip pranešė Policijos departamento atstovai, pernai į Lietuvos pasienio kontrolės punktus iš įvairių pasaulio valstybių buvo grąžinta 5 210 Lietuvos piliečių (arba maždaug 10 procentų daugiau, nei 2002-aisiais ir beveik 25 procentais daugiau nei 2001-aisiais). Iš šio skaičiaus net 3 180 tautiečių deportuoti dėl nelegalaus buvimo užsienio valstybėje ar nelegalaus darbo. Didžiausias išsiunčiamų ar neįsileidžiamų lietuvių skaičius, kaip ir anksčiau, registruojamas Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje bei Švedijoje. Pernai ypač padaugėjo deportuotų tautiečių iš Danijos, Norvegijos, Ispanijos ir Prancūzijos.
