Sąvadavęs pensininkas paliktas laisvėje
Sąvadautoju pripažintas, bet kratosi kaltės šešėlio
Laisvėje, bet jau paženklintas
Irena ZUBRICKIENĖ
- Nesu koks oratorius, tad ilgų kalbų nebus. Tik tiek pasakysiu: esu nekaltas, tapau aplinkybių auka, - Marijampolės apylinkės teisme, kur buvo kaltinamas dėl sąvadavimo, tardamas paskutinįjį žodį, tvirtino marijampolietis Vitas Makrickas (47 m.), antrosios grupės invalidas.
Vitas Makrickas gyvena nuosavame name prie pat Marijampolės pakraštyje esančio garsiojo automobilių turgaus. Ne paslaptis, kad aplink turgų gyvenantys marijampoliečiai ne pirmi metai gaudyte gaudo ne vienai dienai į Suvalkijos sostinę atvykstančius turgaus prekeivius - suteikia jiems nakvynę, valgydina, paaiškina, pataria, saugoja. Žinoma, už nemenką užmokestį. Tokiu užsieniečių (daugiausia - rusų ir jiems artimų kraštiečių) globa prieš kokius devynerius metus parūpo ir Vitui Makrickui. Jis nuomininkus priėmė į atskirą savo namo kambarį, turintį ir atskirą įėjimą. Šeimininkas girdėdavo, kad mašinų pirkti atvažiavę vyrai dažnai būdavo ne vieni - juos, atitrūkusius nuo šeimų ir besidžiaugdavusius naujais pirkiniais, linksmindavo prostitutės. Dėl to Vitas buvo ramus - jam triukšmas netrukdė, o kaltas irgi nesijautė, nes, pasak paties, merginas vyrams parūpindavo ne jis. Vitui buvo svarbiausia, kad nuomininkai su juo atsiskaitydavo už pastogę. Šeimininkas patyrė: kuo daugiau laikiniems nuomininkams suteiksi laisvės, neatimdamas iš jų malonumų, tuo daugiau naujų klientų vėliau belsis į svetingą pastogę.
Vito teigimu, paskui atsitiko taip, kad automobilių verslas pradėjo smukti - prekeivių būdavo vis mažiau ir vis kuklesnių. Tačiau ir šiuos savo akiratyje stengėsi išlaikyti prostitucija besiverčiančios moterys. Dažniausiai - iš Kaliningrado srities atvykdavusios rusės. Prieš kurį laiką dvi tokios "plaštakės" pasibeldė į Vito namus ir pasiprašė leidžiamos nuomotis kambarį.
- Ne vaikas esu - greitai supratau, kad jos prostitutės, nes girdėdavau, kaip jos už sienos naktimis keldavo puotas su vyrais, prie durų matydavau vis skirtingus jų klientų veidus, - "Akistatai" yra atviravęs Vitas Makrickas. - Bet juk jokios prievartos joms užsiimti prostitucija nebuvo - kodėl turėjau joms tai drausti? Man net geriau būdavo - žinodavau, kad tikrai turės pinigų ir atsiskaitys už kambarį.
Vitas Makrickas teisme aiškino, kad bičiulėmis tapusios rusaitės Ana (26 m.) ir Larisa (30 m.) nuo jo neslėpdavusios savo taksų - 100 litų už vieną valandą intymių paslaugų. Esą ne kartą buvo, kai išgėrusios rusės pasigesdavo savo pinigų ir ginčydavosi bei kaltindavo viena kitą vagystėmis tiek, kad reikėdavę moteris tramdyti. Todėl kartais jos Vito prašydavusios pasaugoti jų pinigus. Esą būdavo ir taip, kad nuomininkių kambaryje garsiai skambėdavusi muzika užgoždavo klientų beldimąsi į duris, tad tuomet svečiams į pagalbą atskubėdavo pats namo šeimininkas ir įleisdavo pas merginas.
Ar taip būdavo iš tikrųjų, ar tokia versija buvo sukurta vėliau, dabar lieka tik V. Makricko sąžinės reikalas. Nenuginčijama viena: turėdami operatyvinės informacijos apie draudžiamą invalido (Vitas bene prieš 20 metų po avarijos neteko kairiosios kojos) veiklą, ONTT Marijampolės zonos pareigūnai vieną vėlyvą praėjusių metų lapkričio vakarą suorganizavo operaciją. Per ją Vitas ir įkliuvo "mergų" pageidavusiems bei 200 žymėtų litų į šeimininko delną įspraudusiems teisėsaugininkams, apsimetusiems klientais. Sulaikytas ir sąvadavimu apkaltintas niekur nedirbantis Vitas savo kaltę neigė ir po įvykio, ir teisme. O štai sulaikytos prostitutės kalbėjo kitaip. Jos tvirtino, kad Vitas joms buvo ne tik pastogės šeimininkas - jis visuomet pirmas susitikdavo su jų klientais ir, paėmęs pinigus, pusę jų pasilikdavo sau. Prostitutės išdavė Vitą buvus dosnų - neimdavusį nuomos už kambarį ir pasitenkindavusį tik dalimi už prostituciją gautų pinigų. Savo sutenerį merginos gyrė: geras buvęs, draugiškas, malonus, nepriekabus. Larisa dar pridėjo, kad kalbos apie sąvadaujantį marijampolietį Vitą Makricką seniai pasiekusios net Kaliningradą - esą įsisvajojusi dirbti prostitute pravažiuojančiais vyrais garsioje Marijampolėje, Larisa jau Kaliningrade iš taksisto sužinojo, kokiu adresu gyvena prostitučių globėjas Vitas. Tokios merginų "išpažintys pareigūnams" supykino Vitą, tad jis korespondentę tikino daugiau "tokių padarų" nepriimsiąs į savo pastogę - geriau tik automobilių prekeivius. Vien iš invalidumo pensijos gyvenančiam našliui taip pat apmaudu, kad Lietuvoje "tokie nelogiški įstatytmai": prostitutėms baudžiamosios atsakomybės nėra (tik administracinės kelių šimtų litų baudos), o esą "apie jas žinantiems" reikia teisme raudonuoti.
V. Makrickui pavyko įtikinti teismą, kad klientų prostitutėms jis pats niekada neieškodavo. Vyras spjaudėsi "įkliuvęs kaip moksleivis su "špargalka" - žymėtais pinigais, kuriuos jis neva ketino tik pasaugoti savo kambaryje, kad nuomininkės mažiau žinotų "apie viena kitos finansinius reikalus".
Vis dėlto teismas, vadovaujamas teisėjo Laimondo Noreikos, įrodė teisiamąjį Vitą Makricką nusikaltus - kurį laiką (pačių prostitučių teigimu, daugiau nei 20 kartų) sąvadavus dviem merginoms. Anot teisėjo, invalidumo pensiją tegaunančiam kaltinamajam netikslinga skirti baudą. Todėl pirmą kartą į teisiamųjų suolų patekusiam nusikaltusiam invalidui teismas paskyrė lygtinę dvejų metų laisvės atėmimo bausmę (t. y. atidėjo tokiam pat laikotarpiui). Klausydamasis nuosprendžio teisiamasis visą laiką stovėjo kaltai ir gėdingai nuleidęs galvą. Nuskambėjęs palankus nuteistajam nuosprendis tarsi būtų pažadinęs Vitą - jam tai buvo bene pirmoji geresnė naujiena per pastaruosius metus (neseniai tragiškai žuvus žmonai, po šios nelaimės į depresiją puolė sūnus, o nauja istorija su prostitutėmis ir paties kasdienybę buvo dar labiau aptemdžiusi).
Redakcijos archyvo nuotraukos:
- Prostitutes globojęs V. Makrickas išvengė nelaisvės ("Makrickas 1")
- Prostitučių apleistas kambarėlis išdavė, kad automobilių prekeiviai nebuvo labai išrankūs ir reiklūs vyrai ("Makrickas 2")
- Vito nuomininkių palikimas - už paveikslo rėmų užkištos pusnuogių merginų nuotraukėlės --------------------------------------------------------------------------------------------(P. S. Redaktoriau, šios nuotraukos galėtų būti likusios redakcijoje, Rūtos ar Rasos kompiuteryje, kai rašiau apie įvykį praėjusių metų gruodžio pirmosiomis dienomis. Tuokart nė viena jų į laikraštį nebuvo įdėta. Nuotraukų teisme todėl ir nedarėme.)
2002 04 16
