Šarūnas NARUŠEVIČIUS
"Tik pagyvenęs Sibiro taigoje supratau, kas yra tikras miškas, tikra medžiokė ir žvejyba, - žurnalistui papasakojo jo tolimas 56 metų giminaitis Alfredas B., po ketvirčio amžiaus pirmą kartą parvykęs paviešėti namo į Lietuvą. Dabar jo namai - toli Rusijos Šiaurėje, už Jakutsko.
Emigrantas papasakojo, koks grožis ir kokie netikėtumai tyko laukinėje taigoje. Grybai ir uogos auga tonomis prie pat namų. Žuvys lenktyniaudamos kimba ant bent kokio jauko. Tačiau daug ir pavojų, nepažįstamų įprastiems turistams. Pasikeitė saulės spalva - bėk nuo gaisro. Nebrisk į upę, iš kurios sklinda dunksėjimas. Neik beginklis žvėrių taku. Užlipsi ant išvirtusio medžio - po akimirkos gali gulėti mirtinai perdurtas.
Taigoje - bausmė ir po bausmės
- Sovietmečiu atlikęs bausmę Jakutijos lageryje už jaunystės kvailystes nutariau keisti gyvenimą iš esmės, todėl ir likau Sibire. Dirbau deimantų kasyklose, geologų padėjėju, medžiotoju, - ėmė pasakoti emigrantas, lietuviškai kalbantis jau su akcentu. - Išgirdę, kad ketvirtį amžiaus gyvenu ir bastausi laukinėje taigoje, žinai, ko žmonės manęs dažniausiai klausia? Ogi - ar daug esu radęs aukso. Mat visi kažkodėl tiki, kad ten grynuolių gali prisiplauti kone kas trečiame upelyje.
Iš tikro Sibiro auksas mirtį neša jau daug šimtmečių. 1643 metais iš Jakutsko išvyko Vasilijaus Pojarkovo vadovaujama 132 žmonių ekspedicija, kurios tikslas buvo surasti didžiausius pasaulyje aukso ir sidabro klodus. Tuo metu Sibire plytėjo didesni už Europą taigos plotai, į kuriuos nebuvo žengusi žmogaus koja - nebuvo užsukę ne tik europiečiai, bet ir vietiniai jakutai ar evenkai. Gal todėl buvo tikima legendomis, kad prie Ochotsko jūros ir Amūro upės stūkso paslaptingas Silkaris - Sidabro kalnas, kuriame rieškučiomis galima prisikasti į žemės paviršių išlendančio ne tik sidabro, bet ir aukso grynuolių.
Išsigelbėjo ir žuvo
Ekspedicija plaukė Lena, Aldano, Učuro, Gonamo upėmis, kol pasiekė Zėją ir Amūrą. Iš pastarosios keliautojai palei Ochotsko jūros pakrantes nusiyrė į Ulios upės žiotis. Ten, peržiemojusi atšiaurią 1645 metų žiemą, ekspedicija atrado Nerčinsko rūdyną. Tiesa, aukso luitai nesuviliojo, bet keliautojai aukso prisiplovė pilnas kuprines.
Pasukę Lenos baseino upėmis namo, visi jautėsi puikiai ir mintyse skaičiavo būsimą pelną. Planus sujaukė klastinga upės rėva, apvertusi valtis. Jos sudužo į uolas ir nuskendo. Keliautojai džiaugėsi visi išplaukę į krantą, tačiau nuotaika apniuko, kai apsižiūrėjo likę be šautuvų, titnago ugnies skiltuvų, maisto, šiltų drabužių ir visa kita. Netrukus keliautojai taigoje ėmė badauti, sirgti ir mirti. Vienas parodė kilnumą palikuonims - užsiropštęs ant uolos išbraižė įrašą apie netoliese rastą auksą. Į Jakutską parsigavo vos 30 stipriausiųjų, net 102 taigoje rado mirtį. Ši istorija rodo, kad taigoje ne tik auksas laimės neneša - laukinėje taigoje gali greitai žūti.
Žinai, koks didžiausias ir dažniausias pavojus šiandien taigoje? Paklysti. Būdavo, pasiruoši: pasiimi žemėlapį, nors Sibiras - ne Europa, ten jie stambūs, netikslūs. Pėdini numatytu maršrutu, o priekyje - uolos. Jas apeini iš kairės, kokią pelkę - iš dešinės. Medžių sąvartas, griovius, upes iš patogesnės pusės ir... nebežinai kur besąs.
Gaisrą parodo saulė
Netikėkit pasakom, kad taigoje tiek uogų, grybų ir žvėrienos, jog turėtum ne badauti, o storėti. Taip, yra, bet pasimaitink žaliais grybais ir bruknėmis savaitę - išviduriavęs smegenis, kitaip užgiedosi. Vieninteliai orientyrai paklydėliui - kerpės ant šiaurinės medžių žievės pusės, specifinė lajų ir skruzdėlynų forma, kalvų šlaitų augalija. Na, dar brizo kryptis - dieną jis pučia nuo jūros į žemyną, naktį - atvirkščiai. Bet kad pagal tuos ženklus sugebėtum pareiti, turi būti nepaprastai patyręs.
Tačiau net jei toks ir esi, dar negali būti tikras, jog nepražūsi. Tarkim, staiga pastebi, kad saulės diskas pamėlo. Arba ji leidžiasi ne raudona, o ruda. O gal atvirkščiai - murzina pilka. Tai ženklas, kad netoliese taiga dega, o ji kur nors dega nuolat. Jei brangi gyvybė - dumk iš paskutiniųjų iki ežero, upės ar uolų ir tik ten užsikoręs aukštėliau dairykis. Nes vėjas ugnį kartais gena 50 kilometrų per valandą greičiu. Ne vieną medžiotoją gaisras yra apsupęs ir supleškinęs.
Tolimųjų Rytų taigoje nervina milžiniški šliaužiančių kedrų brūzgynai. Įsibrausi į tokius - po pusdienio gulėsi be jėgų, o tenuėjęs vos kilometrą. Be to, krūmuose nematyti duobių ir kiaurymių, į kurias dribdamas gali ne tik koją nusilaužti, bet ir sprandą nusisukti.
Taiga - ne Varėna
Kartais keliautojai apsidžiaugia brūzgyne užėję žvėrių taką. Oi pavojinga tokiu eiti, net atkišus užtaisytą šautuvą. Kartą aš žvėrių take sutikau mešką. Jos tik filmuose draugiškos, o mane pamačiusi rudoji nelaukdama šoko. Mano laimė, kad buvau apdairus - ėjau atstatęs šautuvą, užtaisytą grankulkėmis, be to lokys nebuvo labai didelis. Tačiau girdėjau, kaip kartą du geologai žvėrių take sutiko rujojantį briedį. Labiau patyręs senesnis geologas krito į brūzgynus apsimesdamas negyvu. Antrasis iš baimės sustabarėjo. Briedis kaip spirs jam į pilvą... Sako, ant diržo kabojęs peilis išlindo per nugarą.
Mirtį taigoje gali rasti net šalia savo namų - būtent taip pražuvo mano bičiulis Klementas iš Dzūkijos. Susigundęs sovietmečiu Sibire mokėtais didesniais atlyginimais, jis atvykęs įsidarbino vairuotoju. Pirmą savaitę išdrožęs pasidairyti po apylinkes dzūkelis apstulbo pamatęs, kad bulvinį maišą tikrinių baravykų gali prisirinkti per pusvalandį vos už 100 metrų nuo namų! Nors lynojo, Klementas lyg išprotėjęs metėsi su maišu rinkti grybų, užmiršęs, kad taiga - tai ne jo gimtieji Varėnos pušynai. Kelią jam pastojo vėjavartos, už kurių grybautojas įžiūrėjo baravykų ratą. Eis, mat, jis tau aplinkui. Skubėjo, lipo susikryžiavusių virtuolių kamienais, o jų žievė papuvusi. Ji smukt iš po kojų, o nuogi kamienai - slidesni už ledą. Čiūžt Klementas ant šono, dėjosi nugara tiesiai ant nulūžusios eglės šakos, aštrios lyg smaigas. Persidūręs plautį bičiulis pakrenkštė krauju ligoninėje. Įsimetė kraujo užkrėtimas ir dar iki šalčių jį pakasėm. Kapinaitės kaip tik matyti nuo tos vietos, kur jis susižeidė.
Nematomi akmenys srovėje
Kartą, mano pirmais metais Sibire, manęs vos nepražudė žuvys. Suradęs nuošalų ežerą, ten ir šiandien gali kaskart užmesdamas spiningą išsitraukti po didžiulę kuprę, upėtakį ar lašišą. Nebūtina net blizgė - gali prieš kablį užkabinti lenktą skardelę nuo konservų skardinės ar nulaužtą šaukštą. Taigi pėdinu aš link ežero, o kelią pastojusi upė. Negili, vos aukščiau kelių, tik srauni. Patingėjau ieškoti brastos, kirtau tiesiai. Įbrisdamas nesusimąsčiau, kodėl toks duslus dundenimas iš vandens sklinda. O pasirodo - srovė dugnu stambius akmenis ridena! Vos įbridau - vienas toks kaip tik per koją smogė ir ją sulaužė. Visa laimė, kad ne vienas buvau, tai vyrai parnešė ant nugarų, nes 10 kilometrų nebūčiau nušliaužęs.
Kitą kartą nelaimę patyriau upėje iki kelių. Dugnas buvo nuklotas dideliais slidžiais akmenimis. Užšokęs ant tokio paslydau, tai srovė mane vartydama gerą kilometrą nešė, kol išsikabarojau krantan. Kartu keliavęs jakutas medžiotojas paporino, kad man dar gerai baigėsi. Štai vienas jo draugas žuvo žengdamas užšalusios upės ledu. Pasirodo, po juo vanduo buvo nuslūgęs ir susidariusi tuštuma. Ore pakibęs ledas neatlaikė medžiotojo, jis prasmego į properšą ir niekas daugiau jo nematė.
Pavojus tyko visur
Negyvenamoje taigoje pavojai - kiekviename žingsnyje. Netikėtai kyla umarus vėjas, kuris gali sukelti senų medžių ar akmenų nuo skardžio griūtį. Taigoje žemyninis klimatas su šiltomis vasaromis ir speiguotomis žiemomis, tačiau taip tik piečiau, arčiau Kinijos. Šiaurėje jokios taisyklės negalioja. Būna, vidurvasarį dieną šunti 30 laipsnių kaitroje, bet negali nusirengti - uodai gyvą suės. Pasakyti, kad taigoje daug uodų, tai reiškia nieko nepasakyti. Įsivaizduok, vienu metu puola koks 1000 trijų rūšių. Įkyriausius rusai vadina maškaromis - mažutėliai, į akis ir burną pulkais lenda, o kaip skaudžiai kanda! Kartą pralošęs kortomis turėjau apnuoginęs iki alkūnės ranką palaikyti ore 30 sekundžių. Vėliau suskaičiavau per 200 įkandimų!
O klimatas Šiaurėje - kasdien ruoškis netikėtumams. Kartą sušutęs dirbdamas liepos kaitroje nutariau nusimaudyti šaltame ežerėlyje. Prieš nusirengdamas panorau patikrinti, ar ne klampus dugnas. Susiradęs medžio šaką bakstelėjau ja vandenin. Nustebau, kad pagalys ėmė slidinėti - po vandeniu ledas! Po valandos dangus apniuko ir... pasnigo. Atsimenu, buvo mano gimtadienis - liepos 17-oji. Sniegas laikėsi dar dvi dienas.
Alkoholis iš žuvies maiše
Dėl amžino įšalo vietiniai vengia kasti duobes. Didesni namai statomi įkalus į žemę polius ir dažniausiai ant jų pakabinus pamatus, kad žiemą vėjas po namu galėtų laisvai pustyti ir sniegas neužverstų durų iki staktos. Numirėliams kapai kasami tik piečiau Jakutsko. Prie arkties vandenyno čiukčiai saviškį, išėjusį į "amžinosios medžioklės plotus", paguldę apdeda akmenimis.
Šiaurinės Sibiro tautos skrandžiuose neturi fermento, skaidančio alkoholį, todėl prasigeria labai greitai - kiti prijunksta net nuo pirmo butelio. O ar žinot, ką čiukčiai anksčiau gėrė? Nudobę elnią nudirdavo jam kailį ir nuskutę mėsgalius pasiūdavo maišą. Rudenį prigaudę smulkios žuvies, ją nedarinėję supildavo į tą maišą, užsiuvę užberdavo žemėmis. Žuviai maiše rūgstant fermentuojasi 2-3 laipsnių stiprumo alkoholis ir skiriasi šiluma. Kai pavasariop sniegas virš maišo pratirpsta, čiukčiai maišą iškasa, geria tuos, mano akimis, puvėsius ir taip svaiginasi užgerdami dar šiltu elnių krauju. Tiesa, dabar jie tingi taip terliotis, nes pilna degtinės, nuo kurios baigia išsigimti visos Rusijos Šiaurės tautos.
Šiaip jie nekvaili, nes išgyvena ten, kur jokios kitos tautos neišliktų. Mes, lietuviai, didžiavomės turėdami keliolika žodžių arklio spalvai apibūdinti. Kas kam aktualu - čiukčiai vartoja ar ne 35 būdvardžius sniego būklei ir jo spalvai nusakyti...
Kas geriau - blizgesys ar gamta?
Atsisveikindamas Alfredas paaiškino, kad seniai prigijęs Sibire, kur ir sutiksiąs senatvę. Ten jo šeima, tad kai straipsnis pasirodys "Akistatoje", jis jau būsiąs namie - taigoje.
- Lietuvą sunku beatpažinti, nors vakarietiškas parduotuvių blizgesys man negyvas ir svetimas. Vienintelio dalyko man taigoje trūksta, - sakė išvykėlis, - lietuviškų asfaltuotų kelių. Mūsų Krasnyj Boro miestelyje vietoj šaligatvių paklotos lentos. Keliai - suplūktas žvyras. Kai palyja, važiuodamas žiguliu rizikuoji užklimpti ir negali praverti lango, nes prasilenkiant su sunkvežimiu purvas užpila net lengvosios mašinos lubas. Bet Lietuvoje žuvys niekada nekibs ant skardelės ir baravykai nevešės po langais...
Alfonso Bareikio nuotr..
Taigoje auksą kasančios žemkasės - Rusijos valstybės nuosavybė.
(Taiga-00);
Sibire asfalto beveik niekur nėra, žiemą kroviniai vežami upių ledu.
(Taiga-01);
Šiauriau bei ryčiau Jakutsko plyti milžiniški plotai, į kuriuose karaliauja tik uodai, žvėrys ir geologai.
(Taiga-02);
Šiaurės tautos elniais minta, iš jų kalių siuvasi drabužius, o iš kaulų daro papuošalus.
(Taiga-04);
Likę kadrai - šiaip taigos vaizdai.
