Šiandieninis žvilgsnis į Drakulos tėvynę
Vilnietis Ričardas Anusauskas - ne tik žinomas verslininkas, užsiimantis kompiuterių bei statybų (užsakymų paieška) verslu ir turintis daugybę visuomeninių pareigų... Kažkada Muzikos akademijoje baigęs režisūrą ir neturėjęs galimybių įgyvendinti savo svajones, susijusias su menu, dabar bando kompensuoti šį praradimą - visos jo pastangos nukreiptos į vaikų ateitį. Ponas Ričardas šiuo metu intensyviai moko savo keturiolikmetę dukrą Eveliną dainavimo ir tikisi ateityje ją padaryti pasaulinio lygio žvaigžde...
Tokia įžanga šį pasakojimą pradėjome ne be reikalo. Būtent Evelinos dėka R. Anusevičius kartu su žmona Jurga pernykštį rudenį pabuvojo vienoje iš buvusio postkomunistinio pasaulio valstybių - Rumunijoje. Patirti įspūdžiai netikėtai pranoko visus lūkesčius. Pasirodo, iš praeities susikurtas įvaizdis visiškai neatitinka dabartinių šios valstybės realijų. Taigi, toliau pasakoja pats Ričardas...
Praėjusią vasarą Jūrmalos vaikų festivalyje "Gintarinė žvaigždė" laimėjusi Didįjį (Grand) prizą, dukra Evelina gavo pasiūlymą dalyvauti tarptautinės Fidofo koncertinės organizacijos organizuotame "Auksinės žvaigždės" festivalyje, kuris turėjo vykti Rumunijos sostinėje Bukarešte. Į šią kelionę išsiruošėme trise. Prieš tai tiek į Rumuniją, tiek į Niujorką (būtent čia yra Fidofo būstinė) išsiuntėme dukros dainų repertuarą. Iš jo kurio buvo atrinkta viena mano daina, kurią ji dainavo geriausios pasaulyje estradinės dainos festivalyje.
Pradėdamas pasakojimą apie Rumuniją, noriu patikinti, jog Lietuva visiškai neturi jokios informacijos apie šiandieninę Rumuniją. Iki šiol mums žinomos tiktai maždaug dešimties metų senumo žinios, kurios yra absoliučiai negatyvios. Todėl ir norėčiau savotiškai pareklamuoti šią šalį ir įrodyti, kad iš tiesų verta ją aplankyti. Juolab, kad lankydamiesi čia, mes su žmona ir dukra patyrėme didžiulį malonumą.
Organizatoriai su nacionalinės televizijos operatoriumi, kuris fiksavo kiekvieną mūsų žingsnį visą buvimo Rumunijoje laiką (vėliau šio filmavimo pagrindu buvo sukurti dokumentiniai filmai, vyko transliacijos per televiziją), pasitiko vos nusileidus oro uoste, prie lėktuvo trapo. Kaip bebūtų keista - festivalio šeimininkai mus visus vadino vardais... Sėdę į patogų mercedesiuką pasukome į labai gražų viešbutį ambasadų rajone. Čia registracija, galima sakyti, neužtruko nė minutės - viskas iš anksto buvo sklandžiai suorganizuota, o apartamentuose laukė malonūs siurprizai - ne tik dovanos, kelioniniai krepšiai, katalogas su festivalio dalyviais (jei būčiau žinojęs, kad į jį pateksiu, būčiau bent nusivežęs kostiumą), bet ir kompaktas, su festivaliui atrinkta Evelinos daina... Beje, tenka priminti, jog šiame puikiai organizuotame, grandioziniame pasaulinio lygio renginyje dalyvavo daugybė muzikos ir kino pasaulio įžymybių bei apie 40 vaikų - konkurso dalyvių iš 32 pasaulio valstybių... Vien patekti į tokį konkursą buvo didžiulė garbė.
Apie tai, kad Bukarešte vyksta šis festivalis, nuolat buvo primeninama per radiją, televiziją. Mane tiesiog pribloškė didžiulis, nerealiai rimtas valstybės požiūris į šį festivalį, kuriam Rumunijos vyriausybė skyrė apie pusę milijono dolerių. Visuose renginiuose dalyvavo premjeras, kultūros ministras, kiti valdžios atstovai. Tokio požiūrio į meną tikrai nesitikėjau... Šis renginys vyko keturias dienas, per kurias spėjom įsitikinti, jog Rumunijos vaikai moka nepaprastai gražiai dainuoti ir šokti. Tai iš tiesų labai daininga, muzikali ir kultūringa šalis. Visi vaikai (festivalio dalyviai) laisvai kalbėjo angliškai, kaip ir renginio organizatoriai, choreografai, scenografai ir t. t., kurių buvo apie šimtą.
Organizatoriai taip suplanavo mūsų viešnagės laiką, jog kiekvieną dieną mes dar turėjome po porą valandų pažinčiai su Bukareštu. Pabuvojome labai gražiame nacionaliniame parke, Čaušeško rūmuose, kurie pribloškė savo didybe ir grožiu. 350 000 kvadratinių metrų plotą užimantys pastatai idealiai sutvarkyti. Rūmuose yra virš 20 salių, kurių plotas nuo 10 iki 20 000 kvadratinių metrų, o sietynai - iš daugiau nei 30 000 tonų krištolo. Šie rūmai dabar priima ne vien turistus - kiekviena salė visąlaik būna užimta. Jose vyksta tarptautiniai kongresai, įvairūs seminarai, konferencijos, jos visada naudojamos ir duoda pelną. Turistai moka ne vien už apsilankymą, bet ir už filmavimą, fotografavimą... Be to, išleista daugybė lankstinukų, bukletų, vaizdo ir garso kasečių ir visa tai galima čia pat įsigyti. Tad šie rūmai ne tik pribloškia savo gigantiškumu, bet ir duoda valstybei didelę finansinę naudą...
Rumunijoje vienas pagrindinių pragyvenimo šaltinių yra turizmas. Šiai sričiai skiriamas didelis dėmesys, stengiamasi atsikratyti buvusio diktatoriaus įvaizdžio. Mačiau augančią naują, modernią architektūrą (išvydau tokių pastatų, kokių niekur kitur neteko regėti visoje Europoje). Ypatingai nustebino "Fasion" (mados) kavinės, kuriose galėjai bet kurią akimirką matyti, kas vyksta madų pasaulyje - monitoriai čia įrengti vitrinų languose, ant kiekvieno staliuko, net ant meniu viršelių... Sėdi sau tokioje kavinėje ir kiaurą parą gali mėgautis tiesiogine madų (TV kanalo) transliacija. Aš, būdamas verslininkas, tai vertinu kaip naujus komercinius sprendimus, kur, norint juos pateikti, dar reikalinga ir atitinkama kultūra, naujas mąstymas bei naujas viso verslo proceso suvokimas...
Žinoma, pribloškė ir nacionalinis Rumunijos Smuiko (muzikos) muziejus - kažko panašaus Europoje iki tol taip pat nebuvau matęs... Rumunai turi savo garsiųjų, Paganinio lygio smuikininką Ernescu. Mano gėdai, iki šiol nieko apie jį nežinojau, nors šis menininkas yra gavęs visus aukščiausius nacionalinius apdovanojimus. Už pasiekimus Bukarešto centre jam net buvo padovanotas filharmonijos pastatas, kuriame ir buvo įkurtas nacionalinis muziejus. Lyginant, kaip reklamuojamas šis menininkas ir Čiurlionis, tenka pripažinti, jog mūsų kompozitoriui skiriama dėmesio tūkstantį kartų mažiau nei jo kolegai rumunui... Neįvertinant didžiulio dėmesio nacionalinei kultūrai, sunku susitaikyti su tuo, jog Rumunija vadinama čigonų kraštu. Mūsų viešnagės metu Rumunijoje vyko net 8 vaikų festivaliai (pasaulinis grožio, klasikinės muzikos, chorų ir t. t.), dėl to tai niekaip nesiderina su čigonų įvaizdžiu, lydinčiu iš praeities, su diktatorišku palikimu. Kad minėtoje šalyje vyksta kažkokie procesai - tai tiesa. Centrinėse sostinės gatvėse stovi džipai su ginkluotais, "Aro" lygio vyrais, snaiperiai, tačiau čia jie tam, kad visi matytų, jog yra tvarka, saugu, jog situacija kontroliuojama. Mums nebuvo keliami jokie reikalavimai - nedraudė eiti ten, kur norėjome, galėjome daryti tai, ką norime. Mes visą naktį vaikščiojome po miestą, parkus ir neiškilo jokių problemų, niekas net neužkliudė.
Manau, jog žmogui, stebinčiam ir matančiam visus šiuos procesus, rūpi ir kiti dalykai. Pirmiausia - kainos. Keista, tačiau švedų gamybos 0,7 litro talpos degtinės butelis čia kainuoja (parduotuvėje) 4 litus, o paprastesnės galima nusipirkti ir už du litus... Ypač turėtų apsidžiaugti vynų kolekcionieriai, nes pats geriausias, kokį galima nusipirkti Rumunijoje, kolekcinis, 15 metų senumo vynas čia kainuoja iki 40 litų (pas mus už jį reikėtų pakloti ne mažiau kaip porą šimtų). Stalo vynas visiškai pigus - jo galima gauti net už vieną litą. Toks įspūdis, jog apie 90 procentų gėrimų šioje valstybėje sudaro vynai. Stipriųjų gėrimų vartojama mažai. Man neteko matyti nė vieno girto žmogaus, nė vieno incidento, nė vieno chuliganizmo atvejo. Maisto produktai - perpus pigesni nei Lietuvoje. Pavyzdžiui, kilogramas labai geros kokybės, rinktinių pipirų kainuoja tik 80 centų... Maistas labai kokybiškas, skanus. Nacionaliniai patiekalai - befstrogenas ir guliašas. Vis dėlto Rumunija savo ypatinga virtuve nepasižymi, nors čia galima skaniai pavalgyti. Turistai gali neskaičiuoti pinigų sėsdami į taksi - kilometras (net ir naktį) kainuoja tik 50 centų. Štai ir mes nusisamdėme taksi visai dienai, nuvažiavome kalnais apie 700 kilometrų ir už tai sumokėjome tiktai 300 litų. Na, o Lietuvoje tiek pinigų greičiausiai vos užtektų kelionei iš Vilniaus į Palangą (ir tai į vieną pusę). Galima tvirtinti, jog mokesčių politika Rumunijoje tikrai protinga. Beje, šalyje nėra nei mokesčių inspekcijos, nei ekonominės policijos. Pasienyje pareigūnas į žurnalą užrašo vežamo krovinio vertę ir jam uždeda 4 procentų mokestį. Jeigu išvažiuodamas iš šalies prekybininkas pasako, jog tiek prekių nepardavė, valstybė jam grąžina skirtumą...
Kiekvienas, važiuojantis į Rumuniją, žino, jog čia yra Drakulos pilis. Pati gražiausia (mano nuomone) pasaulyje, XVII amžiaus pilaitė stovi kalnuose, labai gražioje vietoje, nuo sostinės nutolusi apie 150 kilometrų. Ji garsėja ne tik legenda, bet ir tuo, jog yra taip gražiai sutvarkyta, lyg būtų vakar pastatyta. Čaušešku ją restauravo kaip savo rezidenciją, kurioje apsistodavo patys kilmingiausi svečiai iš viso pasaulio. Pilis blizga auksu, kitais brangiaisiais metalais, žymiausių pasaulio miestų freskomis, paveikslais, krištolu... Čia galima pamatyti riterių laikų ginklų kolekciją, patį seniausią pasaulyje pianiną. Su Drakula susijusios legendos elementų gausu kiekviename žingsnyje. Nebūčiau nustebęs, jei tai būtų tekę pamatyti kur nors Šveicarijoje, Vokietijoje, Italijoje... Na, o čia visas miestas gyvena iš Drakulos pilies, tiksliau - turizmo. Čia galima nusipirkti įvairiausių suvenyrų, vyno, net sūrio - ir viskas su vampyrų elementais. Šalia dega laužai, kepama mėsa, veikia daugybė kavinukių. Legenda apie Drakulos pilį yra nepaprastas traukos objektas turistams iš viso pasaulio - tuo patikėti iš pirmo žvilgsnio nėra sunku..
Reikia paminėti, kad Rumunija turi nepaprastai gražius kalnus, turi naftos, dujų, aukso, savo pajūrį... Čia galima pakeliauti, praleisti atostogas. Aišku, žmonės dar prislėgti, pavargę, skurdžiau (nei Lietuvoje) apsirengę, tačiau parduotuvėse yra absoliučiai visko (ir dar daugiau nei pas mus). Bukarešte gyvena apie 2,3 milijono gyventojų. Šiame mieste galima pamatyti prekybos centrus su žymiausių pasaulio firmų prekėmis, žymiausių pasaulio dizainerių darbus, čia nėra nieko, ko nebūtų galima nusipirkti. Tiesa, gyventojų atlyginimai kol kas maži. Teko girdėti, jog vidutiniškai žmonės uždirba apie 200 dolerių. Tačiau jei kainos bent penkis kartus mažesnės nei Lietuvoje, jie gyvena visai neblogai... Verslo sąlygos puikiausios, dėl to jis klesti. Butai labai pigūs. Pavyzdžiui, centrinėse Bukarešto gatvėse (panašiai kaip Vilniaus Gedimino prospekte), pirmuosiuose aukštuose pardavinėjamų patalpų kvadratinis metras kainuoja tiktai apie 2 000 litų.
Pravažiavus 700 kilometrų teko iš arčiau pamatyti ir Rumunijos kaimą. Tačiau kad ir kaip būtų keista, žmonės gyvena nors ir mažuose, bet tvarkinguose namuose, kiekviename kieme auga vynuogės, gerai sutvarkyta aplinka. Su gilia nuoskauda turiu pripažinti, jog man neteko matyti kokių nors valkataujančių čigonų ar kitų asocialių asmenų... Prie kelių veikia turgavietės, kavinukės, vyksta gyva prekyba. Beje, pasakodamas apie Drakulos pilį nepaminėjau, jog šis kaimas turi išskirtinę teisę pardavinėti Drakulos vyną - niekur kitur jo nenusipirksi.
Taigi, Rumuniją aplankyti tikrai verta...
