Ramutė PEČELIŪNIENĖ
2002-ųjų rudenį 27 metų Evaldas P. įkliuvo Švedijos teisėsaugininkams su dideliu narkotikų kroviniu. Jo automobilyje radę daugiau nei 4 kilogramus amfetamino, pareigūnai vyriškį iškart suėmė ir uždarė į kalėjimą. Po kiek laiko šios šalies teismas jį nuteisė kalėti 8 metus. Pernykštį rudenį Evaldas buvo perduotas Lietuvai, kad čia toliau atliktų paskirtąją bausmę. Lietuvaitis grįžti į gimtąją šalį nenorėjo, nors čia buvo likusi jo motina, žmona ir mažametė dukrelė. Tačiau nuteistojo norų niekas nepaisė. Beje, būtent Švedija pastaruoju metu grąžina daugiausia šioje šalyje nusikaltusių ir nuteistų asmenų. Beveik be išimties visi jie būna teisti už narkotikų kontrabandą. Teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės departamento vyresnioji specialistė Skaistė Kiulkytė-Barkauskienė patikino, jog asmenų perdavimas priklauso nuo teisinio pagrindo. Yra du tokio perdavimo būdai - pagal valstybių dvišales sutartis ir pagal 1983 metų Europos nuteistųjų asmenų perdavimo konvenciją. Prie šios konvencijos yra papildomas protokolas. Kadangi minėta konvencija 1987 metais įsigaliojo Lietuvoje, todėl nereikalaujama asmens sutikimo jį perduodant mūsų šaliai. Švedai perduoda nuteistus asmenis Lietuvai tik formaliai atsiklausę jų nuomonės, nes šioje šalyje taip pat galioja minėta konvencija.
Namo sugrįžta vis daugiau lietuvių
Pirmieji mūsų šalies piliečiai pradėti perduoti Lietuvai dar 2003 metais. Per pastaruosius dvejus metus vien iš Švedijos į Lietuvą sugrąžinti 34 nuteistieji. Po vieną ar keletą - iš Danijos, Italijos, Ispanijos. Ne vienas tautietis jau grąžintas iš Rusijos, Ukrainos, Latvijos... Pastaruoju metu toks grąžinimo procesas ne vieno asmens atžvilgiu pradėtas Čekijoje. Lietuvos pareigūnai pradėjo ruoštis Venesueloje kalinčios lietuvės gražinimo procedūrai. Ne visi lietuvaičiai noriai grįžta namo. Daugiausia jų norėtų pasilikti Vakarų Europos šalių kalėjimuose, o labiausiai "mėgstamos" įkalinimo įstaigos Švedijoje. Tačiau Rusijos, Baltarusijos ar Ukrainos kalėjimuose atsidūrę tėvynainiai prašyte prašosi kuo greičiau sugrąžinami į Lietuvą...
Iš pradžių iš užsienio pargabenti nuteistieji patenka į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą. Teismas, aptaręs paskirtąją bausmę (dažniausiai ją palieka nepakeistą), paskirsto nuteistus asmenis į pataisos namus...
Pravieniškėse pasijuto lyg Laisvės alėjoje
Susitikome su keletu į Lietuvą sugrąžintų asmenų. Visi pokalbyje dalyvavę vyrukai, kurie buvo sugrąžinti iš Švedijos bei Ispanijos, tikino norėję grįžti į Lietuvą, nors jų nuomonės niekas ir neklausė...
30-metis Deividas 2002 metų kovo 22 dieną buvo sulaikytas Švedijoje ir tų pačių metų rugpjūtį nuteistas už narkotikų kontrabandą stambiu mastu. Jam paskirta 10 metų laisvės atėmimo bausmė. Vyrukas tikino savo teisybės įrodyti negalėjęs, nes į jo parodymus niekas nekreipė dėmesio. Į Lietuvą nuteistasis buvo sugrąžintas po dvejų metų. Jis džiaugėsi, jog perteisdamas Lietuvos teismas bausmę sušvelnino. Dabar jam teks praleisti už grotų iš viso 6,5 metų.
- Grįžti į Lietuvą tikrai norėjau - tikino pašnekovas. - Čia mano šeima... Kalint Švedijoje mirė mama, tačiau apie išleidimą į laidotuves nebuvo net kalbos - man neleido net paskambinti artimiesiems... Džiaugiuosi, jog esu čia, kur daugiau laisvės, galima bendrauti, mokytis... Deividas pasakojo, jog metus prabuvo Helsinborgo izoliatoriaus vienutėje. Ten nieko nebuvo leidžiama. Tik po 3 mėnesių jam buvo suteikta galimybė pieštuku parašyti pirmąjį laišką į Lietuvą. Vyrukas tikino buvęs atskirtas nuo viso pasaulio... Po teismo jis buvo perkeltas į Norteljės miestelio kalėjimą, kur kalėjo ir 4 lietuviai. Tačiau su jais bendrauti neteko. Beje, ten apie 90 procentų nuteistųjų kalėjo už narkotikus. Tarp kalinamųjų buvo ir penki, nuteisti iki gyvos galvos. Jie buvo prižiūrimi itin stropiai - net už menkiausią pažeidimą buvo izoliuojami. Septintą valandą ryto atrakindavo kameras-vienutes ir buvo galima išeiti į koridorių, kur susirinkdavo 32 tame sektoriuje įkalinti asmenys. Jie galėjo naudotis virtuvėle, žiūrėti televizorių. Aštuntą vakaro visiems tekdavo grįžti į savo kameras...
- Grįžęs į Lietuvą ir atsidūręs Pravieniškėse, pasijutau lyg Laisvės alėjoje, - džiugiai prisipažįsta nuteistasis.
Žmona - kaip dekabristė, į tremtį - paskui vyrą
Jo likimo brolis Tomas (26 m.) taip pat sugrąžintas iš Švedijos, taip pat teistas už narkotikų kontrabandą stambiu mastu (įkliuvo su 10 kilogramų kvaišalų) ir už tai "nusipelnęs" 10 metų nelaisvės. Jis porą metų buvo visiškai izoliuotas...
Treleborgo tardymo izoliatorius Tomui priminė chirurginį skyrių - visur buvo labai švaru, tvarkinga. Kas ketvirtą parą į vienutę užėję prižiūrėtojai klausdavo, ar jis norįs išsisiurbti savo patalpą. Tvarkai palaikyti buvo suteikiamos visos reikalingos priemonės. Buvo leidžiama kasdien išeiti į lauką pasivaikščioti, tačiau kai kurie pareigūnų veiksmai tiesiog glumindavo. Pavyzdžiui, pasiprašius į tualetą, tekdavo ilgai laukti, nes kalinius išvesdavo tik tada, kai koridorius būdavo tuščias. Čia buvo griežtai laikomasi izoliacijos. Tomas nežinojo, kas gyvena greta esančioje kameroje, tačiau prižiūrėtojai sakė, kad čia yra ir daugiau lietuvių. Niekam iš įkalintųjų nebuvo leidžiama turėti jokių asmeninių daiktų, išskyrus laikrodį, knygų ir pinigų. Vėliau Tomas sužinojo, jog šioje įstaigoje apsilankiusi Žmogaus teisių gynimo komisija pripažino, kad kaliniai per daug izoliuoti.
Vėliau Tomas atsidūrė geriausiame Švedijoje Stokholmo kalėjime. Čia jam buvo leidžiami pasimatymai, kurių galėdavo prašyti kas 28 dienas. Tuo metu Stokholme apsigyveno jo žmona, todėl ji galėdavo dažnai lankyti savo vyrą.
Siesta - šventas dalykas ne tik ispanams
34 metų Audrius 2001 metų kovą įkliuvo Ispanijoje, Almerijoje. Po 4 dienų jis buvo perkeltas į Madrido kalėjimą. Pirmoji pažintis su šia įstaiga truko 40 parų, o kai teisėsaugininkų rankose jis atsidūrė antrą kartą, čia išbuvo metus ir 4 mėnesius, kol buvo sugrąžintas į Lietuvą. Audrius pasakojo, jog šioje kamerinio režimo įstaigoje sėdi ir laukiantieji teismo, ir nuteistieji. Pusę devintos ryto atrakinamos kamerų durys, visi kalinamieji eina į valgyklą valgyti ir gali laisvai vaikščioti po didelę teritoriją, laiką leisti lauke iki pusės antros - t. y. iki pietų. Po to grąžinami į kameras ir čia privalo prabūti iki penktos popiet. Tai vadinamoji siesta, visuotinio poilsio metas... 17 valandą prižiūrėtojai vėl atrakindavo kamerų duris ir kalinamieji iki 8 valandos vakaro galėdavo laisvai vaikščioti po sektorių. Jame tuo metu gyveno 120 asmenų, nors buvo numatyta vietų 150 žmonių.
Kalint Almerijoje dauguma kalinamųjų stengėsi dirbti, nes už tai (kaip ir už mokymąsi) buvo skiriami balai. Daugelis nesidrovėdavo pusę metų šluoti kiemą, kad paskui gautų darbą. Beje, dirbantiesiems valgykloje būdavo skiriama net po 14 balų, o surinkus bent 6 balus buvo suteikiami pasimatymai su artimaisiais. Balai turėdavo įtakos ir taikant lygtinį paleidimą. Pareigūnai su kaliniais elgėsi gana geranoriškai, ant jų nerėkdavo, neįžeidinėjo. Čia buvo atskirai apgyvendinti pagyvenusio amžiaus asmenys (šį sektorių imta vadinti senelių prieglauda), atskirai - sportuojantieji, atskirai - narkomanai. Kalint Ispanijoje, Audriui teko susitikti ir su lietuviais. Su jais kartu žaisdavo krepšinį, tačiau pabendrauti tekdavo mažai. Nors nuteistasis nelinkęs lyginti Ispanijos ir Lietuvos įkalinimo įstaigų (visur savi pliusai ir minusai), tačiau gimtojoje šalyje jaučiasi esąs žymiai laisvesnis...
Į Lietuvą traukė šeima
Ketvirtasis pašnekovas, 22 metų Mindaugas, papasakojo savo įspūdžius iš Švedijos Kumlos kalėjimo. Jis tikino, jog vos išgirdęs nuosprendį ėmė prašytis grąžinamas į Lietuvą. Kadangi jis padarė nusikaltimą būdamas 20 metų, o Švedijoje pilnamečiu pripažįstamas asmuo, sulaukęs 21 metų, jam buvo taikoma lengvesnė bausmė. Už narkotikų kontrabandą stambiu mastu jis gavo tiktai 5 metus nelaisvės (kitu atveju būtų "užsidirbęs" ne mažiau kaip 7-8 metus). Lietuvoje Mindaugas buvo palikęs žmoną, vos kelių mėnesių dukrą, todėl tai ir buvo didžiausia jo noro grįžti į Lietuvą priežastis. Jaunam tėvui pareigūnai leisdavo paskambinti artimiesiems, tačiau pokalbį kontroliuodavo. Jis buvo įspėtas, jog jeigu ims kalbėti apie bylą, pokalbis bus nutrauktas. Vyrukas guodėsi, jog nors gerai sutardavo su prižiūrėtojais, jų nuomonė administracijai nerūpėjo. Mindaugą labai žeidė kai kurie dalykai. Pavyzdžiui, nors jis turėjo galimybę apskųsti nuosprendį, jį gaudavo tiktai likus 3 paroms iki įsigaliojimo, ir dar penktadienį, prieš išeigines dienas. Jam dažnai pakišdavo pasirašyti švedų kalba parašytus dokumentus, nors jų turinio niekas neišversdavo. Švedai ypač nemėgo tų, kurie nemokėjo kalbėti angliškai (beje, lietuvių - taip pat). Skambučius į Lietuvą, dėl kurių reikėdavo pateikti prašymą prieš savaitę, tekdavo apmokėti iš savo sąskaitos. Nors už mokymąsi nuteistiesiems buvo skiriama 350-400 kronų per savaitę, už 28 minučių skambutį į Lietuvą tekdavo pakloti 100 kronų. Blokas cigarečių čia kainuodavo apie 350 kronų... Taigi kalint Švedijoje vargu ar įmanoma susikrauti turtus, kaip daugelis įsivaizduoja... Be to, Mindaugas įsitikinęs, jog šioje šalyje ypač pažeidžiamos žmogaus teisės...
Taigi nors iki šiol buvo dažnai teigiama, jog užsienyje nuteisti lietuviai nenoriai grįžta į Lietuvą atlikti tolimesnės bausmės, tačiau iš pateiktų pavyzdžių galima susidaryti ir kitokią nuomonę. Dauguma kalbintųjų iš tiesų pripažino, jog Lietuvoje - geriausia. Na, galbūt čia kiek prastesnis maistas, galbūt nėra galimybės užsidirbti, tačiau esi žymiai laisvesnis, neprarandi ryšių su artimaisiais, iki soties bendrauji su savo kolegomis, laviniesi, sportuoji ir mokaisi gyventi taip, kad neprarastum laisvės...
