Jonė OŽALAITĖ
Tvarkingi takai, išpuoselėti gėlynai, apkarpyti dekoratyviniai krūmeliai, ką tik nupjautos žolės kvapas... Jei ne už nugaros šaižiai tarsi pistoleto šūvis užsitrenkiantys vartai ir šalia žingsniuojantis pasitempęs uniformuotas pareigūnas, manytum, kad esi kokioje nors sanatorijoje. Tačiau tai Pravieniškių gydymo ir pataisos namai, kuriuose kali beveik 200 nuteistųjų. Ir visi jie serga tuberkulioze.
- Daugelis čia ir jaučiasi kaip sanatorijoj, - sako po "zoną" lydintis Apsaugos ir priežiūros skyriaus viršininkas Mindaugas Advilonis. - Maistas čia pakankamai geras - yra tokių, kurie laisvėje tokio ir neragavo. Jeigu nėra kam aplankyti, atvežti rūbų - duodam, vaistus gauna, jeigu reikia pinigų ir turi noro - gali dirbti... Apsidairykit ir pamatysit, kiek laisvėje yra tokių, kurie tokių sąlygų net neturi. Vienintelė bėda - apribota laisvė.
Siaurais koridoriais einame į korpusą, kuriame atskirti nuo kitų gyvena nuteistieji, sergantys atvirąja tuberkuliozės forma. Kartkartėm už nugaros pokšteli grotos - mat saugumo sumetimais iš patalpų taip lengvai neišeisi. Iš vienos patalpos rankas į kišenes susibrukę išsliūkina keletas nuteistųjų. Pamatę viršininką visi darniai pasilabina, bando traukti rankas iš kišenių. Kažkas už nugaros bando tyliai nusispjauti (beje, kaip vėliau sužinojome - už tai baudžiama). Liga ir nelaisvė žmogų gniuždo - apsiblausęs žvilgsnis, papilkėjęs veidas.
- Labiausiai tai juos gniuždo jų pačių gyvenimo būdas, - sako kartu po "zoną" vaikštantis l. e. Sveikatos priežiūros skyriaus viršininko pareigas gydytojas pulmonologas Algirdas Šukys. - Mes čia juos "sulopom" ir paleidžiam į laisvę. Ir ką jūs galvojat, kad jie laisvėje gydosi, saugosi? Jie gyvena taip, kaip buvo įpratę. Dažnas jų galvoja, kad pasveiks savaime. Kai grįžta pas mus, tai tik dar labiau įsisirgę... Pirmą kartą teistų turime 19, o visi kiti - po 4, 5, 8 kartus. O du jau vienuoliktą kartą už grotų. Ir visi jie, liaudiškai tariant, džiovininkai.Turim 15 kalinių, sergančių atvira tuberkuliozės forma. O ji yra pavojingiausia. Vienas ligonis gali užkrėsti iki 25 žmonių.
Gydytojas sako, kad per 18 jo darbo metų šioje kolonijoje buvo visko: ir seilėmis ištepliotų durų rankenų, ir spjaudymų vos ne į veidą, ir takų, nusėtų tabletėmis. Dabar žmonės tapo sąmoningesni, o be to, pagal Užkrečiamųjų ligų įstatymą, sergantieji džiova yra priskirti pavojingai grupei ir už nesigydymą gali būti baudžiami, todėl sumažėjo tokių, kurie teigia, kad jiems gydymo nereikia, kad jie ir taip pasveiks. Medicinos personalo akivaizdoje ligonis privalo išgerti vaistus. Jeigu negalima gražiuoju susikalbėti, taikomos nuobaudos. Neseniai atidarytame korpuse sergantieji atvirąja džiova atskirti nuo kitų.
"Apsiginkluojame" vienkartiniais respiratoriais ir pasukame į sergančiųjų atvira tuberkuliozės forma korpusą. Palatos ir gydytojų kabinetai šviesūs ir švarūs, neseniai po remonto (ne taip, kaip daugelyje mūsų apšiurusių poliklinikų ir ligoninių). Visi - ir darbuotojai, ir kaliniai - su respiratoriais.
Pamatę žurnalistę, kai kurie įsitaiso palatose ant lovų ir mielai pozuoja, tačiau pasiskųsti vis vien randa kuo.
- Kai veža iš tardymo izoliatoriaus, tai sugrūda kartu su kitais,- sako vienas. - O turi vežti atskirai...
Iš patirties žinau, kad pataisos namuose dauguma kali "nekalti", puikiai žino savo teises ir išmano Baudžiamąjį kodeksą kaip savo penkis pirštus. Tačiau šį kartą mane domina kitkas. Kaliniams sudaromos puikiausios sąlygos atlikti bausmę: juos maitina, gydo, rengia, organizuoja jų laisvalaikį, juos lanko įvairių organizacijų atstovai ir pan. Ir viskas - nemokamai, t.y. iš mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigų.
O kokiomis sąlygomis dirba šiuose pataisos namuose gydytojai, slaugytojos, prižiūrėtojai ir kiti darbuotojai? Kaip saugotis, kaip nesusirgti, nes ir laisvėje ši liga sparčiai plinta?
- Na, dabar mes gerai gyvename,- sako pataisos namų direktorius Ramūnas Kalendra. - Respiratorius privalo kiekvienas nešioti, žinoma, jei jis rūpinasi savo sveikata. Yra dušai, po darbo galima nusiprausti, persirengti. Yra sporto salė, kur darbuotojai mankštinasi, kada jiems patogiau - per pietų pertrauką ar po darbo.
Gydytojas Algirdas Šukys sako, kad per 18 jo darbo metų oficialioji statistika skelbia, jog džiova užsikrėtė 4 pataisos namų darbuotojai. Tačiau skaičiai gali būti didesni, nes niekas nežino, kiek susirgo vėliau, jau išėję iš darbo.
- Turi saugotis pats,- sako A.Šukys. - Žinai, kur dirbi, su kuo dirbi...O jei bijai, tai geriau pasiieškoti darbo kitur. Kaip saugausi aš? Mečiau rūkyti. Dešimt metų traukiau dūmą kaip garvežys, tačiau pradėjęs dirbti čia supratau, kad tas malonumas man gali brangiai atsieiti. Kai vykdom ligonių apžiūrą, užsidedam kaukes. Plaunam rankas, sportuojam, renkam visą naujausią informaciją apie ligą. Atostogos ilgesnės 10 dienų. Mūsų sveikata - mūsų pačių reikalas.O kas gi rūpinasi jūsų sveikata?
Gydytojas tikina, kad apsikrėsti gali bet kur: važiuojant autobusu, parduotuvėje, kitose viešose vietose. O beveik 20 metų pataisos namuose dirbanti prižiūrėtoja Janina Paškevičiūtė sako, kad kaliniai panašūs visur - tie patys tarpusavio santykiai, tie patys reikalavimai. Kituose pataisos namuose kontingentas dar įžūlesnis, ir va ten tai jau nežinai, ko gali sulaukti... O čia, kai žinai, ko saugotis, tai ir saugaisi.
