"Aš neatsimenu, kas aš"
Ona Naruševičienė
Amnezija - įsiminimo, informacijos saugojimo arba atkūrimo procesų sutrikimas, pasireiškiantis atminties netekimu. Medikai priskaičiuoja net keletą šio sutrikimo rūšių.
Pagal laiką, kurį mūsų atmintyje išsilaiko gauta informacija, atmintį galima suskirstyti į trumpalaikę, vidutinės trukmės ir ilgalaikę.
Trumpalaikė atmintis - įsiminimas to, ką perskaitai, pamatai ar išgirsti net visai atsitiktinai. Galimybė įsiminti ir pakartoti tokią informaciją trunka tol, kol mūsų dėmesį patraukia koks nors kitas dirgiklis.
Vidutinės trukmės atmintis leidžia atsiminti informaciją iki 24 - 48 valandų. Ji ypač išsivysčiusi studentams (prieš egzaminus).
Ilgalaikė atmintis teoriškai leidžia išsaugoti informaciją visą gyvenimą. Būdai, kuriais iš ilgalaikės atminties paimama reikiama informacija, yra nežinomi.
Kartais vidutinio amžiaus asmenims ir seneliams pasireiškia praeinanti visiška amnezija. Ligonis kelioms minutėms ar valandoms praranda atmintį, nebesiorientuoja nei laike, nei vietoje kelias valandas. Paprastai tokie priepuoliai reiškinių nepalieka.
Kiekybiniai atminties sutrikimai skirstomi į amneziją (visiškas atminties netekimas), hipermneziją (nepaprastai gera atmintis) ir hipomneziją (susilpnėjusi atmintis).
Amnezijos nereikia painioti su užmaršumu, kai sukaupta informacija išsitrina laikui bėgant. Jeigu nebūtų užmaršumo, nenaudinga, nereikalinga informacija perpildytų mūsų smegenis.
Yra daug amnezijos priežasčių: per didelis, per dažnas netinkamų vaistų vartojimas, alkoholis (sukeliantis Korsakovo sindromą), demencija, auglys, epilepsija ir netgi psichologinės problemos. Galvos traumos, koma, taip pat gali sukelti amneziją. Kuo ilgesnė koma, tuo gali būti didesnė amnezija. Tačiau dažniausiai smegenys tiesiogiai nepaveikiami ir galimas bent dalinis atminties atgavimas (kitp negu sergant Alcheimerio ligai). Dažnai atminties praradimas sukelia asmens tapatybės užmaršumą. Tokiu atveju su ligoniu dirbama kaip su "buvusiu" asmeniu, stengiamasi jį pamažu "atgauti".
Atpažino savo tėvą
Vieną 2008 metų balandžio dieną gyvenantis Mančesteryje (Anglija) Džonas Renehanas grįžo iš darbo nepatenkintas. Darbdavys jam patikėjo naktinį darbą, o tai visai neatitiko šio darbštaus keturiasdešimtmečio inžinieriaus įpročių. Miegoti dieną jam nesisekė, o bindzinėti be tikslo po miestą jis nemėgo. Taigi, Džonas įsitaisė su laikraščiu rankoje ant sofos, viena akimi tingiai žvilgčiodamas į televizorių. Vyko laida apie dingusius asmenis. Televizoriaus ekrane slinko žmonių nuotraukos, ir tas pats klausimas: "Ar jūs pažįstate šį asmenį? Gal buvote susitikę? Jeigu taip, labai prašome tučtuojau mums paskambinti..." Kai Džonas jau ketino išjungti televizorių ir išbandyti laimę lovoje, diktorius kreipėsi su "ypatingu pranešimu". Vyrukas susidomėjo, ir nuo tos sekundės jo gyvenimas apvirto aukštyn kojom.
"Šį kartą mes kalbame apie senuką, kuris niekur nedingo... Jis gyvena Mančesterio poilsio namuose. Dingo... jo atmintis. Šis vyras serga visiška amnezija ir niekas negali pasakyti, kas jis toks. Taigi, jeigu jį atpažįstate, tučtuojau paskambinkite!"
Džonui Renehanui tai buvo tikras šokas. Ekrane buvo rodoma jo tėvo nuotrauka, o juk Džono tėvas miręs ir palaidotas! Sūnus pats dalyvavo kremacijoje prieš 5 metus.
Džonas kaip užhipnotizuotas žiūrėjo į nuotrauką ir ieškojo atsitiktinio panašumo į kitą asmenį, tačiau nerado... Tai tikrai buvo jo tėvas Eduardas, grįžęs iš Anapus. Keista staigmena ne tik sūnui, bet ir pačiam prisikėlusiajam...
Mėgo palaidą gyvenimą
Per visą savo gyvenimą "prisikėlusysis" ne kartą buvo gėdingai dingęs. Dar būdamas paauglys Džonas daugybę kartų yra laukęs, kad surastų jo "dingusį" tėvą. O ką tėvas? Jis buvo tikras vėjo pamušalas, gyveno bohemiškai ir visai nesirūpino šeima.
2000 metais tėvas taip ilgai negrįžo, kad sūnus pranešė policijai apie jo dingimą. Jis tiksliai papasakojo, kaip atrodo tėvas, kuo jis buvo apsirengęs, įteikė nuotrauką. Svarbiausia, pridūrė, kad jį galima atpažinti iš dviejų aiškių randų: viršugalvyje ir ant šono.
Slinko mėnesiai, metai, tačiau Džonas nesulaukė jokių naujienų. 2003-iaisiais jį ištiko dvi nelaimės: mirė 36 metų sesuo, o krūmuose netoli Mančesterio ligoninės buvo surastas tėvo lavonas. Tiesa, jis jau buvo smarkiai suiręs, tačiau amžius, rūbai, randai - viskas atitiko buvusią tėvo išvaizdą. Džonas patikėjo policija ir atsisakė atpažinti kūną. Taigi jam atvežė jį jau uždarame karste. Dalyvaujant keliems artimiesiems, išvakarėse įvyko atsisveikinimo ceremonija, o kitą dieną pats sūnus dalyvavo tėvo kremacijoje. Po to vėl tęsėsi įprastas Džono gyvenimas su žmona ir dukrele.
Gyvenimas buvo ramus iki šių metų balandžio mėnesio. "Mirusysis" sugrįžo! Grįžo su prarasta atmintimi... Džonas buvo taip sukrėstas, kad tik pavakarėje paskambino nurodytu numeriu.
"Prisikėlė" iš numirusiųjų
Suprantama, juo niekas nepatikėjo. Džonas buvo palaikytas kuoktelėjusiu, nevykusiu pokštininku. Ir tik tada, kai DNR patvirtino jo tėvo tapatybę, visi kiti neteko amo. Pats Džonas iš karto atpažino, kad tai jo tėvas...
Policijoje šis įvykis sukėlė nemalonų sąmyšį, o poilsio namuose Mančesterio priemiestyje buvo su meile ruošiamasi tėvo ir sūnaus susitikimui. Poilsio namų darbuotojai stebėjo susitikimą su ašaromis akyse. Tačiau tėvas buvo viskam abejingas, nes ne tik sūnaus neprisiminė, bet ir kaip atsidūrė šiuose namuose.
Darbuotojai papasakojo, jog vyriškį surado klaidžiojantį Mančesterio gatvėmis. Jo galvoje buvo žaizda ir jis net savo vardo neprisiminė. Socialinėms tarnyboms išsiuntinėtos nuotraukos nedavė jokių rezultatų. Išskyrus airišką akcentą ir jo maniją kalbėti apie boksą, daugiau nieko apie jį nebuvo žinoma. Tuomet jį pakrikštijo Deividu Harisonu ir laikė šiuose namuose...
Dabar Džonas lanko tėvą kiekvieną laisvą nuo darbo popietę. Jis atsineša senas savo šeimos narių nuotraukas ir taip bando "sujudinti" smegenis. Senasis džiaugiasi sūnumi, kurio buvimo nė neįtarė. Jie dažnai vaikštinėja po parką ir Džonas vis tikisi rasti raktą į tėvo atmintį. Sūnus sako, kad jau yra šiokia tokia pažanga - atgijo tėvo vaikystės Airijoje prisiminimai ir aistra boksui...
3
