Neįgalus jaunuolis - meile nusivylusių merginų guodėjas
Irena ZUBRICKIENĖ
- Kai gyvenimą ir likimą keikia sveikas rankas ir kojas, nors kiek mąstančią galvą turintis žmogus, tokį norisi supurtyti, kad atsitokėtų ir pradėtų krutėti, - savo gyvenimo nuostatomis pasidalijo penkis vaikus pagimdžiusi Rima Kvietkauskienė, gyvenanti Purviniškės kaime (Marijampolės sav.). - Mūsų Irmantas, kuriam dabar 26-eri, štai jau penkiolikti metai gyvena pasaulį pažindamas iš lovos. Daug kam atrodo, kad vaikas paprasčiausiai meluoja, kai jis nuolat kartoja: "Džiaugiuosi, kad gyvenu".
Sapnų išpranašauta nelaimė
Balandžio viduryje bus penkiolika metų, kai gausios Gedimino ir Rimos Kvietkauskų šeimos gyvenimas padalintas į dvi dalis: iki nelaimės ir po jos. Tądien šeimos vyriausieji - 13-metis Raimundas ir 11-metis Irmantas, sėdę ant motorinio dviračio, išskubėjo į už penkių kilometrų esančią Sasnavos vidurinę mokyklą. Tai buvo pirma tokia brolių kelionė, nes iki tol motoriniu važinėdavo tik Raimundas, o jaunėlis - kursuojančiu autobusu. Iki mokyklos buvo likę apie 200 metrų, kai abu brolius kliudė ir partrenkė lengvasis automobilis "Žiguli", vairuojamas tolimo Kvietkauskų giminaičio. Smūgio jėga užmetė berniukus ant mašinos, o paskui nubloškė ant plento. Avarijos pasekmės buvo negailestingos: abiem vaikams nutraukti stuburo nervai, paralyžiuotos apatinės kūno dalys, sutrikusios gyvybinės funkcijos.
- Sunku patikėti, bet tą nelaimę mums išpranašavo sapnai, - prisiminė Rima Kvietkauskienė. - Naktį prieš pat avariją, Velykų išvakarėse, sapnavau, kad vyrui kažkas išmušė du priekinius dantis, o vyras, kaip vėliau paaiškėjo, sapnavo apsiveršiavusią karvę, kuri atsivedė du leisgyvius veršelius, buvusius arti kritimo. Manėm, košmarai persekioja po ką tik giminėje turėtų laidotuvių. Savo sapną vaikams tą rytą dar spėjau papasakoti, o po geros valandos išgirdome kraupią žinią apie ant mirties slenksčio esančius abu sūnus.
Medikai Kvietkauskams tuščių vilčių nesėjo - patarė ruoštis laidotuvėms. Šitaip praėjo dešimt dienų. Tada tėvai išgirdo, rodės, stebuklingus žodžius: sūnūs gyvens, bet bus prikaustyti prie lovos. Raimundui dar buvo amputuota viena koja iki kelio.
Dvylika metų - lyg Siamo dvyniai
Kai bene prieš aštuonerius metus "Akistatos" korespondentė lankėsi pas Kvietkauskus, broliams tuomet išsprūdo, rodės, šventvagiška mintis: esą jiems labai gerai, kad lovose atsidūrė ne vienas, o abu. Tai, ko gero, sunkiai suvokiama sveikam žmogui - tarsi kitam linkima tokio pat skaudaus likimo. Broliai šią mintį tuokart paaiškino kitaip: būtų baisiau, jeigu vienas iš jų per avariją būtų žuvęs.
Ir iš tiesų Raimundas ir Irmantas gyveno tarsi Siamo dvyniai - kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką kartu. Jų lovos kambaryje buvo sustatytos taip, kad vienas kitą galėjo pasiekti ranka, jeigu reikėjo - ir kokį žodį pašnibždėdavo kitam tiesiai į ausį. Anot Rimos Kvietkauskienės, berniukai nuo pirmų nelaimingųjų metų buvo tokie supratingi ir stiprūs, kad ne juos reikėdavo guosti ir nuteikinėti gyvenimui lovose, o jie ramindavo ir užjausdavo savo tėvus. Tiesa, iš pradžių net nebuvo kada leistis į gilias diskusijas, nes tėvams reikėdavo dieną naktį budėti prie ligoniukų - juos klostyti, vartyti, kilnoti, prausti, masažuoti, gydyti pragulas. Broliai labiausiai mėgdavo žiūrėti televizijos programas, klausydavosi muzikos įrašų, o po ketverių gyvenimo lovose metų netgi tapo savotiškomis auklėmis šeimoje gimusiam pagrandukui Gediminui. Šiam berniukui dabar jau dešimt metų ir jis į daug ką gyvenime žiūri Irmanto ir Raimundo akimis.
Lovos invalidais tapę broliai pradėjo domėtis radiotechnikos remontu, spręsdavo kryžiažodžius, piešdavo, o vėliau, kai apie jų bėdą tapo žinoma Olandijoje, pradėjo dirbti kompiuteriu, kurį padovanojo geros valios olandai. Abu išmoko vairuoti pritaikytą jų negaliai automobilį. Vos tik Raimundas gavo vairuotojo pažymėjimą (aplink namus nutrūktgalviai važinėdavo jau ir anksčiau), brolių gyvenimas prašviesėjo - jie pradėjo matyti pasaulį toliau nei nuo namų lango. Beje, po to, kai "Akistatoje" papasakojome apie Kvietkauskų nelaimę, Irmantui parašė mergina iš Pasvalio, kuri po to netgi buvo apsilankiusi. Porą metų trukusi draugystė nutrūko savaime - anot Irmanto, greičiausiai atstumas sutrukdė ją tęsti.
Brolio netektis užaugino sparnus
- Iškart po nelaimės man buvo lengviau gyventi, nes medikai dar turėjo vilties, kad galiu atsistoti ant kojų, - prisipažino Irmantas. - Dabar jau tikrai žinau, kad toks stebuklas neįvyks. Negaliu sakyti, kad su tuo susitaikiau, bet žinau viena: privalau susitaikyti.
Irmantas privalėjo susitaikyti ir dar su vienu sielos skausmu - 2002-ųjų balandį atsisveikino su staiga mirusiu broliu Raimundu. Dvylika metų gyvenusį organizmą, sunkiai traumuotą per avariją, galiausiai pakirto inkstų nepakankamumo liga. Skausmai ir priepuoliai Raimundą kankindavo bene ketverius metus. Pastaraisiais metais reikėdavo kas antrą dieną važiuoti į Marijampolės ligoninę dializei. Ateities planų turėjęs ir niekada neaimanavęs bei dėl savo likimo kaltų neieškojęs Raimundas kantriai vilko savo gyvenimo kryželį.
Irmantui labai stinga brolio, su kuriuo siejo ta pati nelaimė. Jam skaudu, kad su Raimundu išsiskyrė neatsisveikinę, nes šis mirė ligoninėje. Vėliau Irmantas susapnavo brolį, kuris neva atėjo atsisveikinti ir džiugiai pasakė, jog abu susitiksią po ketverių metų - esą ir Irmanto gyvenimas nutrūks. Dėl to dabar vaikinas nelinkęs kasdien graužtis ir gyventi taip, tarsi kaskart žvelgtų mirčiai į akis. Anot jo, reikia pasikliauti likimu: esą jeigu po avarijos buvo paliktas gyventi, tai ir tolesnis jo gyvenimas - tik lemties rankose.
- Brolio netektis Irmantui tarsi užaugino sparnus - jis nenurimsta vietoje ir vis nori kur nors lėkti, - svarstydama, džiaugtis tuo ar stebėtis, pasakojo Rima Kvietkauskienė. - Tik sėda į mašiną ir išvažiuoja žvejoti arba pas draugus. Net Šakius už keliasdešimties kilometrų savarankiškai pasiekia. Dažniausiai kartu vežasi 20-metę seserį Ingą. Anksčiau ir su broliu Marium (21 m.) išvykdavo, bet dabar jis jau turi šeimą, o mes - anūkutį.
Tradicinės neįgaliųjų stovyklos Jurgežeriuose (Kalvarijos sav.), Sasnavos miestelio biblioteka ir interneto svetainė, draugai - tokia dabar viskuo besidominčio Irmanto kasdienybė. Iš lovos - į invalido ratukus, jais - į lauką, iš jų - į automobilį ir - pirmyn! Anot vaikino, svarbiausia - neužsidaryti tarp keturių sienų, kad ir pačiam būtų įdomiau gyventi, ir artimieji gautų nors valandėlę atsipūsti nuo globos rūpesčių. Tokios patirties (ir drąsos rodytis visuomenėje) Irmantas įgavo 1998-ųjų rudenį su Raimundu ir abiem tėveliais viešėdamas Olandijoje. (Už tai labai ačiū - Otmarsumo miesto komiteto "Pagalba Lietuvai" nariams.) Nuo tada šeimos gyvenimas įgavo kur kas šviesesnių spalvų - iš pastogės išsikraustė nuobodulys.
Simpatiškas ir norintis bendrauti Irmantas - ne vieno spaudos leidinio, ne vienos televizijos laidos nusižiūrėta "auka". Vaikinas didžiuojasi naujomis pažintimis, užsukusiems svečiams iš karto rodo didžiulę nuotrauką, kur jis ir panašaus likimo, tačiau nepalūžtantys jaunuoliai įsiamžinę su garsiausiomis Lietuvos muzikos ir televizijos žvaigždėmis. Po tokių susitikimų visuomet pasipildo Irmanto pažįstamųjų sąrašas. Jis bendrauja ne tik mobiliojo telefono žinutėmis, bet ir pašto laiškais.
Apie ateitį - kaip apie loteriją
Ne tabu Irmantui ir meilės tema. Nors dabar jis skaičiuoja turįs apie 50 draugių, su kuriomis bendrauja, vienai merginai, gyvenančiai toliau esančiame rajone, vaikinas puoselėja šiltesnius jausmus. Kitoms jis sakėsi esąs kaip kunigas ar psichologas - virkaudamos dėl nelaimingos meilės jos greitai atsitokėja, kad raudoti nėra dėl ko, vos tik artimiau susipažįsta ir pabendrauja su Irmantu. Ne viena sakiusi, kad jame radusios stiprybės šaltinį. Irmantui smagu tai girdėti - paprasčiausiai malonu padėti kitiems.
- Kartą viena planuota pažintis su mergina baigėsi nė neprasidėjusi - turbūt nelemta buvo, - juokdamasis pasakojo Irmantas. - Kažkokia alytiškė panelė, panorusi susipažinti, pasikvietė "TV 3 pagalbą", kad ją atvežtų pas mane. Ties Marijampole, kai buvo likę keliolika kilometrų, komanda patyrė avariją - pasimatymas neįvyko...
Irmantas neslepia norįs kada nors turėti šeimą, tačiau tokią savo ateitį vadina loterija: kai iš anksto negali pasakyti, ar tai bus, bet labai tikiesi. Kol kas Irmantas neįsivaizduoja savo gyvenimo be tėvų. Šiems susigraudinus, kad po Raimundo mirties jau labai pašlijusi abiejų sveikata, Irmantas iš karto nukirto, jog jis gyvens tiek, kiek bus gyvi tėveliai. (Suprask: nerašytas įpareigojimas gyventi - vardan neįgalaus sūnaus gyvenimo.)
Irmantas pasvajoja ir apie nuolatinį darbą. Sako, mielai pabandytų pinti iš vytelių visokias grožybes. Žino - tai populiaru netolimoje Kazlų Rūdoje. Tačiau kol kas Irmantas nežino, į ką galėtų kreiptis, kad turėtų kantrybės pamokyti jį pynimo meno. Vaikinas galėtų dirbti ir kompiuteriu - rinkti tekstus, programuoti, braižyti. Šito jis jau pramokęs, nes olandų atvežtą kompiuterį pažino dar tada, kai Lietuvoje kompiuteris buvo prabangos ir modernumo ženklas. Tiesa, dabar tas kompiuteris labai jau susidėvėjęs, pasenęs - labai norėtųsi naujo, tik finansinės galimybės šeimą varžo.
Šiaip Kvietkauskai nelinkę prašyti kitų pagalbos. Kartą, tiesa, norėjo kreiptis į "Bėdų turgų", kad padėtų išasfaltuoti kelią į sodybą, tačiau atvėso nuo šio noro, kai išgirdo, jog tai kainuotų apie 50 000 litų.
Anot šeimos galvos Gedimino Kvietkausko, jeigu savo neturi, tai, vadinasi, ir nereikia. Taip ir gyvena gausi šeimyna, tyliai kenčianti savo skausmą, remdamasi vienas kitu ir pasikliaujanti likimu.
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Irmantas nekeikia likimo, kad jau beveik penkiolika metų yra lovos ligonis
- Neįgalus vaikinas švelniai nuteikinėja tėvus, kad nuo jų gyvenimo metų priklauso ir jo gerovė, todėl "įpareigojo" juos kuo ilgiau krutėti
