Irena ZUBRICKIENĖ
Ne kiekviena brandaus amžiaus moteris per kelis dešimtmečius sukaupia tiek karčios gyvenimo patirties, kiek likimas per pastarąjį pusmetį atseikėjo vos 21 metų sulaukusiai marijampolietei Erikai. Dar būdama septyniolikmetė ji tapo vieniša motina - susilaukė sūnelio Kasparo. Praėjusį pavasarį pasaulį išvydo antrasis vienišos motinos kūdikis - Mindaugas. Gimdyvė, itin rūpestinga pirmagimio Kasparo motina, naujagimį paliko ligoninėje.
Aktyvus ir gyvybingas vaikas
Kasparas buvo laimingas ir mylimas vaikas, kartu su mama gyveno dar labai jaunų, tik ketvirtąją dešimtį bebaigiančių senelių namuose. Kasparo tėtis Edgaras kartu negyveno, tačiau, praėjus kuriam laikui, pripažino savo sūnelį ir dažnai su juo bendraudavo. Mažylio dėka Erika ir Edgaras vienas kitam nebuvo priešai. Tai liudija ir krūva įvairių švenčių bei kelionių nuotraukų, kuriose šalia laimingo Kasparo - abu nuotaikingi jo tėvai, nors ir nesukūrę laimės po tuo pačiu stogu.
Kasparo artimųjų teigimu, per ketverius savo gyvenimo metelius berniukas neturėjo rimtų sveikatos problemų. Bene didžiausia Kasparo bėda buvo neretai pasikartojanti angina, kuri, suprantama, tikrai nekėlė mirtino pavojaus. Tačiau Erika, vos tik sūneliui pakildavo temperatūra, visuomet kreipdavosi į apylinkės gydytoją, nes bene 20 metų greitosios pagalbos slauge dirbanti Erikos mama Alvytė dukrai buvo pripasakojusi įvairiausių liūdnų istorijų, nutikusių medikų pagalbos vengusiems ligoniams.
Per dvi paras - keturios ligos!
Lemtingojo pirmadienio rytą Kasparui, išvakarėse nuotaikingai laksčiusiam kaime, pakilo temperatūra. Patirties turinti močiutė Alvytė pirmiausia apžiūrėjo anūkėlio kūną, ar jis nenubertas dėl kokios nors staiga kilusios infekcijos. Nieko įtartino neaptikusi moteris išskubėjo į darbą, paraginusi Eriką parodyti Kasparą apylinkės gydytojai Daivutei Kulikauskienei. Savo pacientą pažįstanti gydytoja apžiūrėjusi taip pat tekonstatavo paraudusią gerklę (anginą) ir dar nustatė skarlatiną. Mat berniukui skaudėjo galvą, pilvą, pykino, buvo pakilusi aukštoka temperatūra, pakitusi liežuvio spalva. Paskyrusi vaistų medikė išleido ligoniuką į namus, nevarginusi jokiais tyrimais. Tolesnė Kasparo nesveikata, vangus elgesys ir naktinės dejonės išgąsdino Eriką - kitą rytą ji išsikvietė tą pačią gydytoją į namus. Šįkart medikė, suabejojusi išvakarėse pačios nustatyta diagnoze, nukreipė Kasparą į ligoninę.
Marijampolės ligoninės Antrajame pediatrijos skyriuje Kasparas pateko gydytojos pediatrės Laimos Šiupienytės globon. Ji, jau aptikusi pabėrimų ant kūno, pasidomėjo, ką vaikas valgęs, kada kaip jautęsis, ir nustatė trečią ligą - alergiją. Gydomo Kasparo savijauta ne tik negerėjo, bet tądien dar ir pablogėjo. Tėvų ir abiejų močiučių pakaitomis slaugomas berniukas skundėsi pilvuko skausmais, dar labiau karščiavo, o paryčiais ėmė dusti. Mažąjį ligoniuką lankė ir tyrė ne vienas gydytojas, kol, pagaliau atlikus kraujo bei šlapimo tyrimus, padarius rentgeno nuotrauką, jam buvo konstatuota ketvirtoji liga per dvi paras - abipusis plaučių uždegimas.
Dar kitą dieną Kasparas mirė. Jam nebegalėjo padėti nei Reanimacijos skyriaus medikai, nei iš Kauno klinikų iškviesti ir reanimobiliu atskubėję specialistai, tespėję Kasparo netekusiems žmonėms pareikšti užuojautą. Iki tol buvęs gana sveikas vaikas išnyko per kelias paras. Netikėtos mirties sugluminti medikai berniuko artimiesiems pasakė, kad jo mirties priežastis - širdies raumens uždegimas. Tai visų jį "užpuolusių" ligų išdava. Norėdami bent sužinoti, kodėl visos ligos vaiką užklupo vienu metu ir taip staiga, Kasparo artimieji išgirdo, kad juodąjį darbą padarė retas, nenustatomas, bene vienam iš tūkstančio nelaimėlių pasitaikantis virusas.
Linkę kaltinti medikus, bet...
Staiga netekę sūnelio Erika ir ypač Edgaras, tragedijos tarsi suvienyti, ryžosi išsiaiškinti, ar viską padarė Kasparą prižiūrėję medikai, gana greitai sudėję ginklus prieš visagalį žudantį virusą. Gedulo nuotaikomis tebegyvenantys žmonės linkę manyti, kad laiku nustatytas virusas būtų buvęs nugalėtas, o Kasparas ir šiandien būtų džiuginęs savo juoku ir suktais klausimais. Berniuką gydę gydytojai tuoj po įvykio teisinosi nebuvę abejingi ar aplaidūs, tik tvirtino, kad Kasparas jiems neatrodė mirtinas ligoniukas.
Kasparo artimieji skundėsi, kad berniuką apžiūrinėjusios gydytojos buvo ne tik abejingos, bet net ir ironiškos. Į nerimaujančių moterų prašymą gelbėti Kasparą viena jų reikliai paprašiusi nepanikuoti, nes medikai matę ne tokių ligonių ir pastatę juos ant kojų, po avarijų esą net "iš gabalų sulipdę". Tačiau per vienerius metus vien Marijampolės ligoninėje gydyti trys vaikai jau iškeliavo Anapilin - anot medikų, netikėtai, to neįtarus, kai "liga pergudravo specialistus". Ar ne per dažnai tos ligos vis gudresnės už medikus?
Kasparo tėvai, įtardami Marijampolės ligoninės medikų klaidas, bet neskubėdami skųstis prokuratūrai, kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją (SAM), prašydami ištirti sūnelio ligos ir mirties atvejį. Neseniai jie gavo atsakymą iš Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie SAM, kuriame keturiais punktais išvardinti Kasparą prižiūrėjusių medikų darbo trūkumai. Nustatyta, kad gydytoja L. Šiupienytė neskubėjo atlikti pacientui bendrojo kraujo tyrimo ir elektrokardiogramos, dėl ko buvo vėluojama nustatyti berniuką apnikusią ligą. Be to, tikrintojai nurodė, kad budėjusi gydytoja pediatrė S. Botyrienė, negerėjant Kasparo būklei, privalėjo skubiai kviestis konsultacijai skyriaus vedėją L. Obuziną. Esant tokioms pastaboms "iš aukščiau", visai realu, kad Kasparo mirties aplinkybėmis susidomės Marijampolės prokuratūros pareigūnai. Antra vertus, tikėtis, kad bus švelniau ar griežčiau įvertinta vieno ar kelių konkrečių medikų nekompetencija ar apmaudi klaida, turbūt neverta - tai rodo keleto pastarųjų metų istorijos, kai teisėsaugininkams nepavyko įrodyti įtartas mirtinas medikų klaidas.
Bandys atkurti laimę ne tik sau
Tylaus būdo, aplinkinių dėmesio vengianti Erika, tebegyvenanti pas tėvus, bando susitaikyti su likimo jai suduotu itin skaudžiu smūgiu ir retkarčiais paspėlioja, kodėl būtent jos vaikelis turėjo būti tas "išrinktasis" iš tūkstančio, pražudytas negailestingo viruso. Užtat į šį klausimą, tebekankinantį jaunutę moterį, savo atsakymą turi Erikos gyvenamosios aplinkos žmonės - kaimynai, pažįstami, nuogirdomis besivadovaujantys "pranašai". Anot jų, ne kitaip - tik likimas nubaudė Eriką už jos pačios apmaudžias klaidas. Pati didžiausia - gegužę pagimdytas ir ligoninėje paliktas Erikos antrasis kūdikis. Iš šalies tikrai neįmanoma suprasti, kaip tos pačios motinos širdis gali būti tokia prieštaringa dviem savo atžaloms.
Sužinoję apie ketinamą palikti naujagimį Marijampolės vaikų teisių apsaugos skyriaus (VTAS) darbuotojai buvo nustebę - Erika iki tol jiems nebuvo pažįstama. Atvirkščiai - pasidomėjus jaunos moters aplinka, paaiškėjo, jog ji nepriekaištinga beveik ketverių metukų pirmagimio Kasparo motina. Gimdyvė nebuvo linkusi pasakoti apie save, tačiau atkakliai tikino kol kas negalinti augintis antrojo vaikelio. Palikusi pasą VTAS darbuotojams, gimdyvė parašė oficialų prašymą sūnelį paauginti nors pusmetį. Laikui bėgant, mažylis buvo įregistruotas Mindaugo vardu ir apgyvendintas Alytaus kūdikių namuose.
- Šiandien neįmanoma atspėti, ar Erika būtų pradėjusi domėtis savo antruoju sūneliu, jei ne pirmagimio netikėta mirtis, - korespondentė išgirdo VTA skyriuje. - Juk ši moteris nesidomėjo vaiku - buvo užėjusi tik paso atsiimti. Kai paklausėme, ar vaikelį mums palieka, Erika nedelsdama išėjo. Neaplankė ji Mindaugo tol, kol, palaidojusi Kasparą, nutarė paliktąjį atsiimti. Suprantama, tik vienai Erikai žinoti, ką ji tada manė iš tikrųjų. Mes irgi spėliojome - gal depresija moterį kankina, gal ji šitaip gydo patirtas nuoskaudas, gal išgyvena kokią vidinę dramą? O dabar džiaugiamės, kad Erika kreipėsi norėdama atsiimti berniuką - vis vienas "valdiškos duonos" ragavęs vaikas patirs (kad ir vėliau, negu galėjo) tikrosios motinos rankų šilumą.
- Jokios kalbos apie visam laikui paliekamą vaikelį mūsų namuose niekada nebuvo, - Erikai daugiau tylint, tvirtai kalbėjo jos motina Alvytė. - Jeigu neįkalbinėjau Erikos nutraukti pirmąjį nėštumą ir visi susitaikėme su likimo dovana tada, kai ji, septyniolikmetė, pagimdė, tai ir antrasis kūdikėlis ras laimę mūsų namuose. Skaudu, kad jiedu nespėjo susitikti ir susibroliauti. Tik tada, kai gimė Mindaugas, namuose turėjome bėdų, aš buvau didelis ligonis, tai Erika ir paprašė kūdikį paauginti iki pusės metų. Tada nežinojome, kad Mindaugėlio kelią į namus dar turės palaiminti teismas. Tačiau ir ši problema išsprendžiama.
Taip ir nepavyko pasverti, kam didesnės laimės suteiks šešių mėnesių Mindaugo grįžimas pas motiną - jam pačiam, kaip ir Kasparui nestokosiančiam gimdytojos dėmesio ir rūpesčio, ar jaunutei Erikai, nauju vaiko krykštavimu galbūt tik besitikinčiai įveikti savyje gedulo nuotaikas? ....................................................................................................... Nuotrauka iš asmeninio albumo: Erika nespėjo išpildyti vienos iš Kasparo svajonių - parodyti jam broliuką
(nuotrauką atsiųsiu trečiadienį ryte)
2001 10 11
