Romualdo VILČINSKO ir Irenos ZUBRICKIENĖS fotoreportažas
Pirmasis įspūdis, susidaręs "Akistatos" korespondentams, užsukusiems pasižvalgyti po Šunskų miestelį, esantį netoli Marijampolės ir turintį šiek tiek per pusę tūkstančio gyventojų, buvo toks: žmonės čia gana įtarūs ir todėl atsargūs - pirmą kartą matomiems nepažįstamiesiems nepuola atverti savo sielos vartelių, o užkalbinti pirmiausia bando patys išsiaiškinti, kas esą užsiundė, iškvietė korespondentus.
Miestelio skausmas - nemažėjantis nedarbas
Pažintį su Šunskais ir jų žmonėmis pradėjome nuo seniūnijos, kurioje, kaip ir miestelio gatvėse, tądien šmėsteldavo tik vienas kitas gyventojas. Vėliau supratome, kad žmonės gaudyte gaudė paskutines šiokia tokia šiluma dar lepinančias rudens dienas ir buvo išsibarstę po bulvių bei runkelių laukus. Seniūnijos raštvedė Renutė Andriuškienė, pristatyta esanti antras žmogus po seniūno, tądien išvykusio į savivaldybės centrą, patikino, kad Šunskų gatvės labiau mirga tik vasarą. Tuomet jose ratais zuja mokyklinio amžiaus jaunimėlis. Jis miestelyje sudaro penktadalį visų gyventojų. Panašiai tiek Šunskuose yra ir pensinio amžiaus žmonių. Perpus mažiau - ikimokyklinukų, o likusieji - vadinamoji dirbanti liaudis. Bet taip tik "popieriuose". Iš tikrųjų šį miestelį, kaip ir kitus Lietuvoje, kamuoja nemažėjanti bedarbystė: iš beveik 300 darbingų gyventojų tik trečdalis jų turi nuolatinį darbą vietos įstaigose - pačioje seniūnijoje, pagrindinėje mokykloje, ambulatorijoje, bibliotekoje, Laisvalaikio salėje - ir keliose privačiose įmonėse. Žinomiausios iš jų - būrį Šunskų (ir ne tik) merginų siuvėjomis įdarbinusi bendra Lietuvos ir Danijos įmonė "Danva" bei vyrų jėgos reikalaujanti medienos įmonė, be kita ko, gaminanti įspūdingus gyvenamuosius ir poilsio pastatus. Nedidelė šunskiečių dalis kasdien važinėja į darbus Marijampolėje ir kitur. O bedarbiai verčiasi kaip kuris išmano - daugiausia asmeniniuose ūkiuose. Ne vienas vyras savo dieneles pardavęs dažniems reisams į Vakarus - suvalkiečius seniai garsina naudotų automobilių verslas.
Mano namai - mano tvirtovė
Gana įdomus amatas Šunskuose išgarsino mokytoją Algimantą Arbačiauskienę, aštuonerius metus dėstančią mokiniams darbus, nors ir ne pagal įgytą specialybę. Kadaise savo tėvų paraginta Algimanta baigė zootechnikos mokslus, tačiau ši sritis jai ne prie širdies. Nuo pat mažens Algimanta, dabar jau dviejų gerokai ūgtelėjusių vaikų mama, linko prie siuvimo ir mezgimo. Pirmieji jos rankdarbiai - iš senos kempinės sukurpti žaislai. Šį pomėgį iš motinos perėmė dabar jau šešiolikmetis sūnus Eimantas. Augaloto, simpatiško vaikino rankose namiškiai neretai mato ir adatą, ir virbalus. Už pagamintus minkštus žaislus, įvairioms progoms skirtas kaukes, nuostabias gėlių puokštes Eimantas begalę kartų buvo pripažintas geriausiu ne tik savo mokyklos, bet ir rajono konkursuose. Ar draugai nepašiepia dažniau mergaičių pomėgiu garsaus vaikino? Eimantas sakė, kad jo interesų niekas nepakeistų, tačiau pastaruoju metu jį labiau traukia konstravimas (iš senų dalių susitvėrė dabar jau važiuojantį motociklą IŽ), medžio drožiniai ir... kulinarija. Be to, Eimantui patinka kartu su mama keisti savo namų aplinką. Gyvenantys tarybiniais laikais garsiame "alytnamyje" motina ir sūnus išsigriovė tradicines sienas, pasidarė arkas, virtuvėje patys sukonstravo baro tipo baldus, įvairiomis detalėmis išpuošė kambarius ir dabar mėgaujasi susikurtoje aplinkoje. Šeimos galva "prie tokių niekų" pirštų nekiša - Eimantas ir Algimanta viską griauna ir tveria, dažo ir klijuoja tada, kai tėčio namuose nebūna. Bet po "perversmų" šeimos galva taip pat nevengia pasididžiuoti svečiams, kad namuose tikrai jauku, tačiau ir vėl viską palieka tik žmonos ir sūnaus pečiams bei fantazijai.
Savo namuose laiminga sakėsi esanti ir kita šunskietė - su dviem lazdom kiemą tegalinti apeiti invalidė Uršulė Smolenskienė. Aštuntąją dešimtį bebaigiančios našlės kiekviena diena jau kuris laikas prabėga, galima sakyti, tik tarp keturių savo namo sienų. Moteris pasidžiaugė, kad geri užaugo jos vaikai - anot jos, garantuočiausia parama senatvėje. Bene visą gyvenimą kolūkyje dirbusi Uršulė negali suprasti, kaip galima gyventi neturint nuolatinio darbo. Senatvės bėdos šios moters, miestelio senbuvės, gyvenimo netemdo - jai užtenka, kad vietoje yra daktarytė, kelios seselės, džiugu, kad miestelio žmones suartina graži, išpuoselėta bažnytėlė, o ir labai rimtais nusikaltimais Šunskai iki šiol negarsėjo.
Miestelio žaizda - sulaužyti likimai
Tiesa, viena tragedija vis dėlto kursto šunskiečių ir aplinkinių kaimų gyventojų aistras iki šiol - jau daugiau nei ketverius metus. Tada, vasarą, po vienos folkloro šventės, kai Šunskuose svečiavosi grupė graikų, nuo stipraus smūgio į galvą tuoj pat mirė netolimo Paršelių kaimo gyventojas devyniolikmetis Andrejus L. Dėl šios tragedijos pirmiausia buvo įtariamas apylinkės inspektorius Gintautas Žemaitis, tuokart drausminęs įsismarkavusį vietos jaunimą. Nors jis atkakliai neigė mušęs vaikiną, nuo pareigų buvo nušalintas tuoj pat. Maža to - patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Šešerius metus Šunskuose dorai dirbęs pareigūnas tapo kelių Lietuvos prokuratūrų ir teismų objektu. Per ketverius metus jis išklausė kelis nuosprendžius - buvo įkalintas, paleistas, iš naujo tardomas ir vėl teisiamas. Šių metų pavasarį Kauno apygardos teismo sprendimu G. Žemaitis buvo nuteistas lygtinai, pripažinus, kad nužudė vaikiną dėl neatsargumo.
- Žemaitis nenorėjo būti šaukiamas žmogžudžiu, todėl bandė įrodyti savo tiesą - nuosprendį apskundė, - sakė šunskietė Angelė Barisevičienė, aktyviai rinkusi gyventojų parašus, ginančius buvusį inspektorių, ir kelis kartus raginusi nužudyto jaunuolio motiną apkaltinti tikrąjį įvykio kaltininką, o ne kišti į kalėjimą nekaltą žmogų. - Tikrasis žudikas - tai nužudytojo bendraamžis, tuoj po įvykio pats manęs teiravęsis, kas jo laukia. Dabar jis jau neprisipažįsta - vaikšto iškėlęs galvą, nes sugebėjo paminti teisingumą.
A. Barisevičienės nuomonę palaiko dauguma šunskiečių. Todėl juos pribloškė pačių aukščiausių Lietuvos teismų skirtingi veiksmai: vasarą Apeliacinis teismas paliko Kauno apygardos teismo nuosprendį - lygtinę bausmę, o rugsėjį Aukščiausiasis Teismas paskelbė G. Žemaitį tyčia nužudžius jaunuolį ir, pritaikęs amnestiją, paskyrė jam realią penkerių metų laisvės atėmimo bausmę. Šis nuosprendis yra galutinis ir nebeskundžiamas, kaip ir neginčijamas faktas, kad dauguma žmonių Šunskuose visiškai nusivylė teisingumu.
Kultūrinis gyvenimas - gyvas
Gal dabar šunskiečiai baiminasi renginių, turbūt primenančių ketverių metų senumo tragediją? Anaiptol. Žmonės džiaugiasi, kad Laisvalaikio salė (buvę Kultūros namai) gyva - vyksta diskotekos jaunimui (vasarą jų neorganizuota dėl darbymetės), liaudiškos šventės, profesionalių atlikėjų koncertai. Tik dėl pastarųjų tokia bėda - dažniausiai mažoka žiūrovų. Yra Šunskuose ir trys rimtesni saviveiklos kolektyvai - etnografinis bei merginų ansambliai, dramos grupė. Visuose artistai ir atlikėjai - vietos gyventojai. Ne vienas jaunuolis, per kelerius metus pamilęs savo kolektyvą, ir studijuodamas savaitgaliais sugrįžta padainuoti, pabendrauti. Visa tai - daugiau nei tris dešimtmečius Šunskuose gyvenančios kultūrinių renginių organizatorės Lionės Gadeikienės nuopelnas. Pati ji save vadina balta varna ir ilgisi didesnio tokių "varnų" būrio. Ši moteris sugeba prisivilioti gyventojus ir šaltais vakarais - pasirūpina, kad salėje būtų pakurta, nes tada moterys gali pasipuošti geriausiais savo drabužiais, o įkaušusiam vyrui tampa nepatogu prieš "puokšte sužydusią kaimynę".
Kitokios nuomonės apie turiningą laisvalaikį - miestelio jaunimas. Diskotekų jie norėtų turbūt kiekvieną dieną. Ir kad, anot jų, ne "Aliukai" skambėtų, kad bilietas kainuotų mažiau nei tris litus. O dabar paaugliai pavakare pradeda būriuotis ant mokyklos laiptų. Pasidalina dienos naujienomis, ne vienas ramiai, tėvams nematant, cigaretę sutraukia ir kortomis palošia. Mums jie sakė, kad žaidžia už pinigus. Jeigu nemelavo, per dieną laimėtojas užsidirba "ryškiai daugiau nei dešimt litų". Sutemus paauglius nejučia pakeičia augesnis jaunimas - anot vaikinukų, mašininiai. Oho, ką jie daro suvažiavę - intrigavo jaunesnieji. Esą gerai, kad mokykla yra atokiau nuo gyvenamųjų namų, nes gyventojai liktų nemigę. O kokias šiukšlių krūvas rytais tenka pereiti mokyklos valytojai, paaugliams tik juoką kelia - esą ten galima rasti tokių daikčiukų. Užtat jaunimui labai patinka, kad apylinkės inspektorius gyvena ne Šunskuose - antraip, spėliojo, išbaidytų tuos "susirinkimus" ir uždraustų važinėti po kaimą automobiliais dar neturintiesiems teisės vairuoti.
Įžymybės - pagal įvairų skonį ir išsilavinimą
Paklausėme jaunuolių, ką pasiūlytų apžiūrėti į Šunskus atvykusiam svečiui. Jie žvalgėsi vienas į kitą, lyg nebyliai tardamiesi, ir gūžčiojo pečiais. A, tiesa, anot jų, bene didžiausia įžymybė - miške, už kokių trijų kilometrų nuo miestelio, esanti vadinamoji Prezidento pavėsinė. Anksčiau, kai Lietuvai vadovavo Algirdas Brazauskas, mėgdavęs Šunskų urėdijos miškus, jis su savo palyda pasėdiniuodavo toje iš rąstų ir lentų pagamintoje pavėsinėje. Dabar iš apleisto statinio vien karkasas belikęs, nes Marijampolės jaunimas, užuodęs patogią vietelę paiškylauti atokiau nuo svetimų akių, lėbaudavo Prezidento pavėsinėje ir kūrendavo laužą laupydami statinio sienas.
Brandaus amžiaus šunskiečių teigimu, dabar miestelyje teliko vienintelė svečių dėmesio verta vieta - labai graži, ypač viduje, Šunskų bažnyčia. Krašto praeitį mena už miestelio išlikęs piliakalnis bei Rytupio upelis, slepiantis kūlgrindą - akmenimis grįstą povandeninį kelią. Juk Šunskus tarybiniais laikais garsino revoliucinė veikla. Ne vienas inteligentas dabar apgailestauja, kad per pastaruosius bene penkiolika metų buvo aklai sunaikinta tai, kuo anksčiau Šunskų žmonės didžiuodavosi. Šviesuolio Kaziuko Merkevičiaus, dabar jau iškeliavusio Anapilin, kruopščiai kauptas ir prižiūrėtas suvalkiečių buities muziejus "išgaravo" kaip "neatitikęs laikmečio dvasios", panašiai buvo nurašytas ir tarybinėms aktyvistėms seserims Laukaitytėms atminti skirtas paminklas ir revoliucine praeitimi garsi partiečių sodyba. Kultūros darbuotojos L. Gadeikienės nuomone, su Šunskų istoriniais paminklais pasielgta labai naiviai - juk suplėšius nuotraukas, buvę gyvenimo faktai nesusinaikina.
O apie kokias įžymybes šnekasi pavakare prie parduotuvės, Šunskų centre, pasirodę ir kur nors skubėti nenusiteikę miestelio vyrai? Pakalbinti jie guodėsi "sukvailiosią nuo bedarbystės", aptarinėjo gana prastą šiemetinį bulvių derlių (centneriukas bulvių kainuosiąs 20-30 litų - beveik trigubai brangiau nei pernai) ir prašė "į kadrą nepaimti" pasienyje sukrautos jų užkandos bei jau prakimšto pusbutelio. Esą kam kompromituoti ramius, nieko bloga kitiems nedarančius kaimo žmones? Kiek apsipratę jie pradėjo vardinti įdomiausius miestelio žmones. Pagarbiai atsiliepė apie garbaus amžiaus ūkininkę Voveraitienę, nevengiančią viešai pakritikuoti negeroves. Kalbama, kad viename renginyje ji paragino Seimo narį daktarą Kazį Bobelį Lietuvoje elgtis lietuviškai ir "koją ant kojos prieš žmones", amerikoniškai, kilnoti tik Amerikoje. O šiaip ponia Voveraitienė miestelyje žinoma kaip nelaimėlius užjaučianti, sušelpianti, net rengianti ir priglaudžianti dora moteris. Kita moteris, vyrų teigimu, išgarsinusi Šunskus daugiau nei prieš penkiolika metų, - Šunskų Janytė. Koks jos likimas dabar, jie tikino nepasakosią - lai lieka kaip anekdotas iš praeities. Bet buvo laikai, kai gražią, tačiau silpnaprotę mergaitę nuo trylikos metų seksualiai išnaudodavo ne tik nuo šeimų atitrūkę kaimo vyrai, bet ir tuometinės valdžios atstovai. Iki šiol pasakojama, kaip išmaudytą ir sušukuotą kaimo gražuolę turtingi vyrai Marijampolėje filmuodavo pornografiniuose filmuose. Šunskiečiams žinomas vienas tokių mėgėjiškų filmų - "Lydeka".
