Šarūnas Naruševičius
Šiame numeryje baigiame pasakoti apie nuteistuosius iki gyvos galvos, kurie kalėdami siekia aukštojo diplomo. Šį eksperimentą Vilniaus Lukiškių kalėjime padeda įgyvendinti Europos Sąjungos fondai.
Kartu su J. Buta ir K. Matjošaičiu prieš 5 metus studijas buvo pradėjęs dar vienas "studentas iki gyvos galvos" - Remigijus Bružas, kalintis už beprasmišką jaunutės moters žmogžudystę. Jam "Akistata" skiria paskutinę, šeštąją vietą, nes įpusėtas studijas R.Bružas netikėtai metė. Nors kalinys irgi nepraradęs vilties atgauti laisvę, tačiau jo šansai tarp "studentų iki gyvos galvos" mažiausi.
Sugadino degtinė
Iš Plungės rajono kilęs R. Bružas ėmė siautėti dar besimokydamas Vilniaus geležinkeliečių technikume, iš kurio pašalintas už nusikaltimą. Koks tai nusikaltimas - R. Bružas žurnalistams nepasakoja. Spaudoje buvo skelbta, jog pirmas Remigijaus nusikaltimas buvo žiaurus - nepavykęs bandymas nužudyti apiplėšimo metu.
Už sunkų kūno sužalojimą R. Bružas kolonijoje praleido 7 metus.
Atlikęs bausmę, R. Bružas vedė geležinkelio stoties budėtoją, įsidarbino mašinisto padėjėju, tad turėjo puikią galimybę atsitiesti ir atsistojęs ant kojų grįžti į doros kelią. Deja, viską sugadino degtinė. Ėmęs pernelyg dažnai išgėrinėti Remigijus prarado darbą. Pasak buvusios žmonos, gyvendamas prie geležinkelio stotelės buvęs jos vyras negalėjo susilaikyti nelandžiodamas į sustojusius prekinius vagonus, vis tykodamas pavogti bent pusmaišį grūdų - kad tik būtų už ką išgerti. Iki santuokos elgęsis padoriai, ilgainiui Remigijus neatpažįstamai pasikeitė - ėmė ne tik girtauti ištisomis savaitėmis, bet ir mušti savo moterį. 1994-ųjų pradžioje neapsikentusi žmona pareikalavo skyrybų. Išklausęs apie sutuoktinio elgesį, teismas ilgai neatidėliodamas santuoką nutraukė. Išvarytas iš moters namų Remigijus kelis mėnesius glaudėsi pakampėse pas sugėrovus ir toliau gėrė.
Kraugeriškas planas
Per 1994-ųjų Jonines į Šiaulius atsibeldęs R. Bružas laikraštyje perskaitė vieno šiauliečio skelbimą, kad šis superka spalvotojo metalo laužą - buvo pati metalų karštinė. R. Bružas sukūrė planą: metalo supirkėją įvilioti į mišką, nužudyti ir apiplėšti. Į pagalbą sutartu laiku turėjo ateiti Remigijaus pažįstamas T.
Paskambinęs ir užėjęs į komersanto butą, R. Bružas pamelavo sodyboje netoli Šiaulių turįs maišą vario laužo. Metalo supirkėjo namie nebuvo, jo jaunutė žmona Lina nusprendė šeimos automobiliu "Žiguli" nuvežti R.Bružą į jo sodybą ir nupirkti metalą.
Prieš sėsdamas pas Liną į automobilį, R. Bružas paglostė moters dviejų dukrelių galveles. Mažylėms buvo vos dveji ir treji metukai. Išeidamas Remigijus pagyrė, kad mergaites labai gražios, o širdyje jau kūrė kraugerišką planą sunaikinti jų motiną, likdamas visiškai abejingas, kas po to augins mergaites.
Mašinai vinguriuojant miško keliuku, R. Bružas moteriai ant kaklo staiga užmetė virvę ir ėmė smaugti. Smulkaus gymio liekna moteriškė neturėjo jokių šansų įveikti tvirto stoto R. Bružą. Remigijaus sėbras T. kelia sekundes pavėlavo - kai jis atėjo prie automobilio, Liną rado jau nebegyvą.
R.Bružas jauną moterį nužudė tik tam, kad galėtų pagrobti jos turėtus 300 ar 400 JAV dolerių, nors pinigus iš smulkios moteriškės būtų lengvai atėmęs ją vos tik pagąsdinęs - Lina, tikėtina, net nebūtų ėjusi į policiją.
Vilkšunis buvo greitesnis
Įmetęs kūną į melioracijos griovį, žudikas su pagrobtais pinigais išvyko į Palangą. Kai po savaitės doleriai baigėsi, R. Bružas pajuto, jog policija jam lipa ant kulnų. Žmogžudys naktį pasibeldė pas buvusią žmoną. Moteris labai išsigando, kad ir jos neištiktų Linos likimas, tad bijojo kelti triukšmą.
"Dieve, kaip aš tada, kol jis lindėjo tame miške, bijojau, - "Akistatai" pasakojo buvusi nusikaltėlio žmona. - Per tą savaitę vos neišprotėjau. Dabar žinau, jog policininkai tada tikėjo gandais, jog aš neva bėgliui nešioju į mišką maistą. O iš tikro aš bijojau iš namų iškelti koją, eidama į tualetą lauke užrakindavau namą. Remigijaus aktyviai ieškojo nužudytosios vyras. Aš linkėjau, kad jis žudiką pagautų ir pamokytų. Pirmą kartą gyvenime žmogui linkėjau bloga. Kartą naktį Remigijus atsėlinęs iš miško pakišo raštelį: "Išeik, noriu pakalbėti". Aš iš baimės, kad ir manęs nenužudytų, pratrūkau verkti ir sustingau prie durų. Tačiau galvoju - geriau aš išeisiu, negu jis įsiverš, tuomet neišprašysi. Drebančiomis kojomis nuėjau. Remigijus pasitiko išblyškęs, susitraukęs. Vebleno nežudęs, grąžė rankas, ant kaklo buvo užsinėręs kilpą. Kaip visada jis vaidino - taip ir nerado drąsos bei vyriškumo garbingai pasikarti. Po to maldavo į pamiškę jam atnešti maisto bei cigarečių. Pažadėjau tai padaryti vakare, o pati per tą laiką paskambinau į policiją. Tad susitikimo vietoje R. Bružo laukiau ne aš, o pareigūnai. Sutartu laiku - pravažiavus dyzeliniam traukiniui - pamiškėje išgirdau policininkų šūvius į orą. R. Bružas dar bandė bėgti, bet vilkšunis buvo greitesnis".
Teisme R. Bružas visus kaltinimus neigė. Nors jo kaltė buvo daugiau nei akivaizdi, įrodyta kartu miške buvusio ir žmogžudystę mačiusio sėbro T. liudijimu, ekspertų išvadomis bei visa krūva kitų įkalčių, R. Bružas kaltę suvertė... mafijai.
Tačiau Remigijus teisme kartą užsimiršo ir nužudytosios motinos paklaustas abejingu veidu leptelėjo:
"Ne, ji ilgai nesikankino..."
Visada buvo melagis
"Po nuosprendžio buvau vieną kartą su juo susitikusi, - neslepia buvusi R. Bružo žmona. - Galvojau, jog po teismo jis turės drąsos bent man pasakyti teisybę. Tačiau jis ir toliau melavo nežudęs, kaltę vertė mistiniam "vyrui iš miško". Jis visada buvo melagis. Bandė išgelbėti savo kailį kaltę versdamas kitiems, už malonę melavo pasakysiąs, kas susprogdino legendinį tiltą per Bražuolės upelį, nors jis to nežino ir negali žinoti".
Lukiškėse pasiūlius Europos Sąjungos finansuojamą aukštojo mokslo studijų programą, R. Bružas buvo vienas pirmųjų, pasisiūlęs studijuoti. Pasak jo buvusios žmonos, Remigijus dievina būti giriamas ir dėmesio centre, tada jis tiesiog žydi. Tai pasirodė teisybė.
Lukiškėse aplankiusi kalinius, R. Bružui kompiuterį asmeniškai padovanojo Švedijos karalienė Silvija. Tad ėmęs studijuoti R. Bružas pasiskelbė papildomai besimokąs ne tik anglų, bet ir švedų kalbos, kad galėtų bendrauti su Lukiškių nuteistuosius kasmet aplankančiais buvusių Švedijos kalinių bendrijos nariais. Po to, kai R.Bružą ir kitus "studentus iki gyvos galvos" parodė televizija, Remigijus ėmė skelbtis rašąs švedų kalbos vadovėlį, sukūręs kompiuterinį klausimų-atsakymų žaidimą, kurį siūlė televizijoje išbandyti Arūnui Valinskui. Šoumenas nesidomėjo tokiu primityviu niekalu.
"Akistatos" žiniomis, R. Bružas neparašė ne tik vadovėlio, bet ir bent kiek padoriau neišmoko jokios užsienio kalbos. Trečiais mokslo metais jis studijas iš viso metė, skųsdamasis nebetinkamu savo amžiumi ir pašlijusia sveikata.
Kita vertus, nors R. Bružas taip ir negaus socialinio darbuotojo diplomo, jis vis vien lieka vienas intelektualesnių nuteistųjų iki gyvos galvos ir jam taip pat realu kada nors sulaukti prezidento malonės. Lukiškių kalėjime yra ir tokių kalinių, kuriems nesinori ne tik ko nors mokytis, bet ir paties kompiuterio. Štai 48 metų Jonui Martišiui artimieji ne kartą siūlė atnešti kompiuterį - žaidžiant žaidimus paskaidrinama kalėjimo nuobodybė, greičiau bėga laikas. Kalinys griežtai atsisakė, teigdamas nenorįs gadintis... akių.
Pasak Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo personalo, neturintiems vilties, svajonių bei užsiėmimo nuteistiesiems iki gyvos galvos kaliniams ilgainiui pakrinka psichika ir jie išsenka, žudosi, žūva.
Redakcijos archyvo nuotr.
R. Bružas į paskaitas nebevaikšto, bet jo nuotrauka likusi izoliatoriaus kartotekoje ant kortelės.
