“Garsų pasaulio įrašų” firma pradėjo gražią iniciatyvą. Jie leidžia vaizdajuosčių su klasikiniais Charlie Chaplino filmais kolekciją. Jau pasirodė pirmoji - nemirtingas, įvairias kartas juokinęs ir tebejuokinantis kūrinys “Aukso karštligė”.
Kaip kinta tradicija
Pats Chaplinas teigė, kad jo - neišsigąskite, 1925 metų filmo pagrindas - dokumentalus: tikrai pasitaikydavo, kad Aliaskos aukso ieškotojai, maisto atsargas išsėmę, imdavo valgyti savųjų batų odą. Bet tai tik išeities taškas. Tradicinis “mažasis žmogus” Čarlis iškeliauja paskui pulkus tvirtų kailiniuotų vyrų vilkintis kaip visada - be šiltų drabužių, su nepakeičiamu katiliuku ant galvos.
Avantiūristų odisėja -beprotiškai juokinga. Kai speigas ir pūga suveja į vieną ant bedugnės krašto prisilipdžiusią trobelę net tris aukso ieškotojus, jų žiaurūs tarpusavio santykiai, jų bado sukeltos haliucinacijos, priešingai lūkesčiams, verčia kvatoti iki ašarų. Neatpasakojamas Macko Swaino herojaus žvilgsnis, kuriuo jis palydi menkutį Čarlį, nelauktai tampantį didžiule, apetitą keliančia višta... O kaip pats Čarlis apčiulpia išvirto bato pado vinis it skaniausius kauliukus - ne, tai reikia matyti!
Žinoma, Chaplinas nebūtų savimi, jeigu ir nepaprastai išradingoje triukų, pantomimos, linksmiausio grotesko “Aukso karštligėje” neužimtų kategoriškos humanistinės pozicijos: joks auksas negali pateisinti nužmogėjimo.
Kitas amerikiečių komedijos metras Woody Allenas savo įvaizdžio fiziniais - neherojiškais - duomenimis, tam tikru jo naivumu tarsi šiek tiek primintų garsųjį pirmtaką. Tačiau prabėgo ištisos epochos, tradicijos kinta, tad ir Alleno menas kur kas intelektualesnis, o laiminga 1925 metų publika gal jo apskritai nebūtų supratusi. Ateinančią televizinę savaitę galime susipažinti su vienu naujųjų labai produktyvaus niujorkiečio kūrinių, komedija “Nefrito skorpiono prakeikimas” (1 Baltijos kanalas, sekmadienį, spalio 12 d., 0.25 val.).
Neatsisakydamas amžino niurzglio ir nevykėlio, galiausiai laiminčio, kaukės W. Allenas šį kartą kuria draudimo agentūros seklį Brigsą, patį nevalingai vos netampantį nusikaltėliu. Skirtingai nuo tų ankstesnių ironiškų jo filmų, kurie rėmėsi kone išimtinai intelektualiniais bei pseudointelektualiniais plepalais, retsykiais pertraukiamais poetinių pauzių, “Nefrito skorpiono prakeikimas” - demokratiškesnė juosta, natūraliai įsileidžianti “žemųjų žanrų” (detektyvo) elementus, netgi ironiškai pateiktą hipnozę, nuo kurios viskas ir prasideda... Nebūtina tikėti visais filmo įvykiais kaip realiais, bet komiškas pagrindinių personažų - genialaus intuityvisto Brigso, jo banalaus boso (Danas Aykroydas) ir dalykiškos moters Betės (Helene Hunt) - trio kelia didžiulį pasitenkinimą, nes tokius ar panašius žmones tikrai esi sutikęs gyvenime, tik gal nesuvokęs, kokie jie juokingi.
Įdomi sąšauka: daugumoje Ch. Chaplino filmų moterys būdavo tarsi angelėliai, gyvenimo puošmenos, ir Georgios Hale “Aukso karštligėje” vaidinama stačiokė - tikra išimtis; autorius suprato, kad angelėliams Aliaskoje ne vieta. O “Nefrito skorpiono prakeikime”, kurio veiksmas, lydimas nuostabių senųjų bliuzų, rutuliojasi 1940 metais, susitinki visai kitokias moteris: visai šiuolaikinę palaidūnę Lorą (Charlize Theron) ir pagrindinę Betę, rodančią, kad bejausmio moterų dalykiškumo bacila, taip išplitusi šiandien, krutėjo jau ir anksčiau - gal net pačioje moters prigimtyje.
Kad moteris - stipresnė savo prigimtimi už vyrą, kad ji gali veikti neva stipriosios lyties atstovų poelgius, netgi pati būdama... komos būsenos, linksmai ir liūdnai savo pagarsėjusiame naujame filme “Pasikalbėk su ja” (1 Baltijos kanalas, sekmadienį, spalio 12 d., 22.25 val.), anksčiau jau minėtame ir “Namų kine”, prabyla ispanų metras Pedro Almodovaras. Kūrinio situacijos sąlyginės, kaip ir anksčiau minėto, bet spalvinga vaizduotė veda visai realistiškų apibendrinimų link.
Per savaitę galima pasižiūrėti ir kitų visai neblogų komedijų, tiesiog pradėjau nuo Chaplino, Alleno, Almodovaro kaip nuo viršūnių. Tai ir ne sykį matyta, bet nenusibostanti Ivano Reitmano fantastinė komedija “Kovotojai su vaiduokliais” (“RenTV”, šeštadienį, spalio 11 d., 21.00 val.), šiek tiek maloniai paspekuliuojanti publikos dėmesiu paranormaliems reiškiniams. Neblogas komikas Billas Murray tarsi sieja šią juostą su “Švilpiko diena” (LNK, sekmadienį, spalio 12 d., 21.15 val.), kurioje jis irgi vaidina, kurioje irgi pasitaiko fantazijos, - tik šį kartą ne vaiduoklių, o besikartojančios dienos pavidalu. Bet triukšmingi pirmosios juostos fejerverkai, man regis, šiek tiek pralošia “Švilpiko dienos” įdomiam variantiškumui, mintims, kaip galime formuoti savo likimą.
Jau kur kas menkesnis humoro lygis žymi “Kvaišų šeimynėlės atostogas Las Vegase” (LNK, šeštadienį, spalio 11 d., 17.00 val.), bet jei kas mėgsta Chevy Chaseą - labai prašom. Nors pats dar nematęs, vis dėlto daugiau tikiuosi iš australų nuotykių “Stebuklingame greitkelyje” (TV4, sekmadienį, spalio 12 d., 12.25 val.) - na, bent jau anturažas bus neįprastesnis, dar kokia kengūra prašuoliuos...
Vaizduotė ir realybė
Geros pramogos žymių šį kartą turi ir kai kurie visai kitų žanrų filmai. Lietuvos televizija prisiminė savo laiku garsėjusią, buvusią pelningiausiu 1990 metų filmu mistinę dramą “Vaiduoklis” (šeštadienį, spalio 11 d., 21.00 val.), kurioje angeliškos išvaizdos Patrickas Swayze’as jau iš ano pasaulio bando užbėgti už akių negeriems likusiųjų pasaulio darbams. Bet šiandien juosta vis dėlto skamba kiek senamadiškai. Kur kas modernesnis tas “spalvotas sapnas”, kaip jį praminė kritikai, ir kuris vadinasi “Tuvalu” (LTV, trečiadienį, spalio 15 d., 22.05 val.). Ramiajame vandenyne iš tikrųjų yra tokio pavadinimo polineziečių sala, bet vokiečių vunderkindo Veito Helmerio naujame filme - tai veikiau romantinis simbolis. Aklas tėvas, kuriam sūnus Erikas (prancūzų aktorius Denis Lavant’as) iš gailesčio meluoja, esą jo baseinų verslas klesti, naivi įsimylėjėlė Eva (iš “Kurčiųjų šalies”, “Mėnulio tėtės” ir kitų rusų filmų gerai pažįstama Čiulpan Chamatova) - pagrindiniai šio gražios vaizduotės kūrinio herojai. Kad ir rodytas viename vilniškių “Kino pavasarių”, “Tuvalu” tikrai nusipelnė ir platesnės auditorijos.
Tarsi pratęsdama “mafijinę” tradiciją, ką tik parodžiusi F. F. Coppolos “Krikštatėvio” trilogiją, LTV primena ir dar vieną aukščiausio lygio gangsterinio kino pavyzdį. Tai Briano De Palmos “Neliečiamieji” (sekmadienį, spalio 12 d., 21.00 val.), panardinantys žiūrovą į 1930 metų, “sausojo įstatymo” Čikagą ir vienam iš nepaprasto aktorių ansamblio (čia - ir dar žydintis Kevinas Costneris, ir Robertas De Niro, ir Andy Garcia) Seanui Connery šiuo atveju kuriančiam patyrusį gatvės policininką, atnešę “Oskarą”. Nuo pačių pirmųjų kadrų, kai nieko neįtariančią mergytę, išeinančią iš parduotuvės, tarsi nusineša ugninis sprogimo sūkurys, čia daug žiaurumo, daug ir realizmo.
Maža linksmybių ir klasikinėje japonų maestro Nagisos Oshimos juostoje “Linksmų Kalėdų, misteri Lorensai” (1 Baltijos kanalas, šeštadienį, spalio 11 d., 13.40 val.), atkuriančioje Javos saloje japonų armijos įrengtą II pasaulinio karo belaisvių stovyklą. Aistros verda - ne tiek politinės, kiek žmogiškos, o samurajiški ritualai atsiskleidžia visu savo beprasmišku žiaurumu. Vargu ar britų roko žvaigždei ir kino aktoriui Davidui Bowie kada teko panašus prieštaringas vaidmuo, pagal kurį herojus pasmerkiamas mirti, gyvas užkastas. Bet plati finalinė primityvaus japonų seržanto (vėliau išgarsėsiąs ne tik aktoriumi, bet ir režisieriumi Takeshi Kitano) šypsena, jo Kalėdų palinkėjimas buvusiam priešui tarsi vėl įžiebia viltį, sutaiko su gyvenimu. Panašiai klostosi ir žinomo čekų ironisto, sėkmingai Holivude tęsiančio savo karjerą Milošo Formano garsus, Berlyno festivalio “Aukso lokį” išsikariavęs kūrinys “Visuomenė prieš Larį Flintą” (LNK, ketvirtadienį, spalio 16 d., 23.05 val.). Erotinės spaudos tėvas Larry Flyntas (ekrane juo pasirodo Woody Harrelsonas) - realus asmuo, vienų traktuojamas kaip ištvirkėlis, kitų - kaip auka. Momentais žiaurus, nemalonus, o momentais - net linksmas filmas atviras savarankiškiems žiūrovų sprendimams, ir tai jo didžiulis privalumas. Berlyno spaudos konferencijoje M. Formanas siejo šią biografiją su ir dabar nesiliaujančia kova už spaudos ir žodžio laisvę. Yra apie ką pamąstyti.
TV3 kartoja aną savaitę mano minėtas serbų “Žaizdas” (šeštadienį, spalio 11 d., 1.10 val.), kuriose skausmas ir bravūra irgi susipynė į neatskiriamą gumulą. Dar žiauresnė amerikiečių “Mirtina praeitis” (“TVNsiedem”, ketvirtadienį, spalio 16 d., 0.05 val.), vaizduojanti, kaip sunku grįžti į normalų gyvenimą kartą paslydusiems; man, beje, liūdna galvoti ir apie tai, kad vengrų režisierius Tiboras Takacsas priverstas ieškoti laimės Holivude. O tiems, kurių vaizduotė turi romantiškesnį atspalvį, greičiausiai patiks subtiliai nufilmuota, bet psichologiškai menkai įtikėtina meilės ir socialinės nelygybės istorija “Balandės sparnuose” (“TVNsiedem”, antradienį, spalio 14 d., 0.40 val.) ar TV3 reklamuojama istorinės dramos “Elžbieta” (sekmadienį, spalio 12 d., 20.15 val.) premjera. Abu šie filmai - britų, bet “Elžbietos” kūrėjas, indų kilmės režisierius Shekharas Kapuras, matyt, negali atitrūkti nuo savųjų šaknų, todėl istorinis pasakojimas apie tolimą epochą su Cate Blanchett stilingais karalienės kostiumais, mano manymu, greičiau virto kostiumine melodrama. Ką gi, turbūt ir istoriją įmanoma traktuoti kaip savo rūšies pramogą - svarbu, kiek taktiškai tai padaryta.
