Albertas ONIŪNAS
Rugsėjo 1-ąją sukaks šešeri metai nuo to laiko, kai prasidėjo vadinamoji "Viduklės spirito" byla. Tada jungtinės kelių apygardų saugumiečių pajėgos demaskavo spirito kontrabandininkų grupuotę, buvo aptikta 118 tonų spirito. Sulaikyti 6 policininkai, vienas muitininkas. Iš viso - 17 asmenų. Tačiau šią, nors ir sudėtingą, operaciją suplanuoti ir atlikti buvo daug lengviau nei nuteisti kaltuosius. Byla keliskart keliavo iš Panevėžio apygardos teismo į Apeliacinį ir atgal. Šiuo metu ji guli Aukščiausiajame Teisme ir po mėnesio kito bus padėtas paskutinis taškas. Redakcija gavo anoniminį laišką, kurį parašė buvę Plungės apsaugos policijos pareigūnai. Jame atsispindi neviltis - eiliniai policininkai spirito byloje sėkmingai nuteisti. Tuo tarpu jų vadas, anot rašiusiųjų, išsisuko nuo baudžiamosios atsakomybės įduodamas savo pavaldinius. Įtariama, kad jis tapo įslaptintu liudytoju "Vidukle", be kita ko, pagrobusiu visą pareigūnų "obščiaką" (taip nusikaltėlių pasaulyje vadinami "juodai dienai" kaupiami pinigai).
Užsienin - tik dokumentai
1996-aisiais Klaipėdos jūrų uoste jūriniuose konteineriuose bei sandėliuose būdavo laikoma šimtai tūkstančių tonų spirito. Jis turėjo būti gabenamas per Lietuvą tranzitu ir patekti į Baltarusiją bei Rusiją. Tačiau daugeliu atvejų spiritas likdavo Lietuvoje, o užsienin iškeliaudavo tik dokumentai - per sieną išvažiuodavo tušti vilkikai. Tokios operacijos kontrabandininkams kainuodavo apie 15 000 JAV dolerių. Tiek kainavo vieną vilkikų su spiritu palikti Lietuvoje. Šie pinigai būdavo skiriami muitininkams, pasieniečiams ir krovinį lydintiems apsaugos policininkams papirkti. Išlaidos apsimokėjo, nes iš kokybiško amerikietiško spirito buvo gaminama falsifikuota degtinė "Lituanica". Vienas vilkikas spirito virsdavo degtine, kainuojančia beveik 2 milijonus litų. Tokia degtine būdavo prekiaujama kavinėse ir baruose, kurių savininkai už butelį mokėdavo po 6 litus. Vyriausybės tokia padėtis netenkino, todėl Valstybės saugumo departamento darbuotojams buvo pavesta budėti muitinėse ir taip sukelti stiprų galvos skausmą kontrabandininkams bei korumpuotiems muitininkams.
Užkibo ant saugumiečių meškerės
Saugumiečiai užduoties ėmėsi rimtai - budėjimas muitinėse tebuvo matoma jų veiklos dalis. VSD Panevėžio skyriaus sekliai išsiaiškino, kad vienas stambiausių Aukštaitijos kontrabandos "ryklių" yra Raseinių rajono gyventojas Ričardas Petravičius. Jis turėjo veterinarijos vaistinę, įspūdingą pilaitę ant Dubysos kranto, prekiavo žemės ūkio technika, o autostradoje Kaunas - Klaipėda išdygo pakelės užeiga "Vėjukai". Dabar ten yra ir dujų degalinė bei motelis. Turėta informacijos, kad R. Petravičius su kompanija per savaitę Lietuvoje "nusodina" apie 360 tonų spirito. Nuspręsta tarp kontrabandininkų infiltruoti VSD darbuotoją. Tai nebuvo sunku padaryti, nes saugumiečiams ėmus budėti muitinėse, kontrabandininkai kuriam laikui sutriko ir ėmė ieškoti galimybių "susitarti" su naujaisiais sienos sergėtojais. Veikdamas pagal nusikalstamos veiklos imitacijos elgesio modelį, VSD Panevėžio skyriaus darbuotojas Andrius Kiaunė susitiko su R. Petravičiumi, pažadėjo pasirūpinti, kad tušti vilkikai be jokių problemų išvyktų iš šalies, tarsi būtų buvę prikrauti spirito. Pasirūpinęs tokiu "stogu", R. Petravičius ėmėsi įprasto verslo, o saugumiečiams beliko fiksuoti, kas ir kaip vyksta.
Pavyko iš antro karto
Rugpjūčio 28-ąją užfiksuota, kad R. Petravičiaus kompanija neišvežė iš šalies 236 tonų spirito. Tačiau kur tos tonos "nusėdo", liko neaišku. Dešimt tonų spirito buvo rasta Kauno rajone, Domeikavoje, tačiau taip ir liko neįrodyta, iš kurios kontrabandinės siuntos tas spiritas yra. Rugsėjo 1-ąją saugumiečiai sekė antrosios R. Petravičiaus spirito siuntos pėdsakais. Keturi rusų gamybos mazai ir kamazai pajudėjo iš Klaipėdos uosto lydimi Plungės apsaugos policijos "VW Passat". Vienas pareigūnas sėdėjo prie šio automobilio vairo, kiti du įsitaisė pirmojo ir paskutiniojo vilkiko vairuotojų kabinose. Kolona sėkmingai pasiekė Kryžkalnį, o netrukus išsuko iš autostrados ir atvažiavo į Viduklę, į AB "Vidurdienis" teritoriją. Kelionės metu vilkikus su spiritu lydėjo ne tik policija, bet ir kontrabandininkų žvalgybos ekipažai. Tokių buvo net šeši. Po kurio laiko į minėtos įmonės teritoriją įvažiavo dar keturi vilkikai su puspriekabėmis, į kuriuos turėjo būti perkrautas iš Klaipėdos atgabentas spiritas. Tuo momentu dalis kontrabandininkų ir buvo sulaikyti. O vėliau - ir visi kiti: R. Petravičius, buvęs Klaipėdos radijo stoties "Laluna" darbuotojas Vitalijus Baužys, Panevėžio teritorinės muitinės Saločių posto muitininkas A. Paulius, jo kolega V. Gabrėnas, Plungės apsaugos policijos pareigūnai Antanas Norvaišas, Kęstutis Povilaitis, Antanas Augustinas, Kęstutis Monkevičius, Redas Marčiukaitis, Augustinas Pečiulis, vairuotojai Laimas bei Vilius Stonkai, Piotras Davėga, Romas Jurkus.
Teismų epopėja
Kontrabandininkų sulaikymo operacija buvo plačiai nušviesta žiniasklaidoje, daugelis joje dalyvavusių VSD pareigūnų gavo apdovanojimus. Bylą tyrė Generalinės prokuratūros Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorai. Tačiau 1997 metais Panevėžio apygardos teisme pasirodė, kad kontrabandininkų kaltės įrodymų saugumiečiai surinko mažokai arba tie įrodymai buvo abejotini, todėl iš 17 teisiamųjų kaltais pripažinti tik 8, tarp jų - Plungės policininkai A. Norvaišas, K. Povilaitis bei A. Augustinas. Vėliau byla kelis kartus keliavo į Apeliacinį Teismą ir atgal į Panevėžį. Šių metų liepą Apeliacinis Teismas visus teisiamuosius pripažino esant kaltus, tik kontrabandos organizatorius R. Petravičius nebuvo teisiamas, nes vasario mėnesį žuvo autoavarijoje. Likusiems trims Plungės apsaugos policininkams skirtos baudos. Jie apskundė nuosprendį Aukščiausiajam Teismui, nes iki šiol dirba policijoje ir nori būti reabilituoti.
Anonimas praneša
Kai garsioji byla nukeliavo į Aukščiausiąjį Teismą, redakcija gavo anoniminį laišką. Šiaip jau į tokius laiškus požiūris būna skeptiškas, tačiau šiuo atveju paminėti faktai sudomino, todėl nutarta laiško neignoruoti ir pagal turimas galimybes patikrinti informaciją. Laiške rašoma, kad jau nuteisti Telšių apsaugos policijos Plungės skyriaus pareigūnai, lydėję kontrabandinius krovinius, o skyriaus vadovas, kuris palydas organizavo, liko nenubaustas, kadangi davė parodymus prieš savo pavaldinius ir buvo nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas. Šis vadovas byloje figūruoja kaip įslaptintas liudytojas "Viduklė". Toliau laiške teigiama, kad už palydas eiliniai policininkai iš vadovo rankų gaudavo po 100 JAV dolerių, kurių pusė eidavo į "juodąją kasą" - jei kokia bėda, kad būtų pinigų samdyti advokatams ir kitoms išlaidoms. O kai ta bėda atsitiko, vadovas visus pinigus pasisavino ir policininkams neteko nė cento.
Apsukrus vadovas
1996 metais Plungės apsaugos policijai vadovavo vyr. inspektorius Edmundas Košys (prieš porą metų jis išėjo į pensiją). Pasak kolegų, tai buvo labai apsukrus vadovas. Tuo metu apsaugos policija gaudavo didžiulius pinigus už spirito bei tabako krovinių palydą, o tokia palyda vežėjams buvo privaloma. Palydų rinką buvo išsidalinę didžiųjų miestų apsaugos policijos skyriai ir provincialų neįsileisdavo. E. Košys iš Plungės buvo kone vienintelis, įtikinęs tuometį šalies apsaugos policijos vadovą Jefimą Lancmaną, kad plungiškiai krovinius gali lydėti taip pat sėkmingai, kaip ir vilniečiai, kauniečiai ar klaipėdiečiai. Taip plungiškiai pareigūnai įsiveržė į Klaipėdos uostą ir ėmė iš peties dirbti, tuo gerokai suerzindami uostamiesčio apsaugiečius. Pasirodė ir rezultatai - plungiškiai nusipirko "Volvo 850", keletą kitų neblogų automobilių. Kai 1996-asiais šeši Plungės apsaugos policininkai atsidūrė už grotų, nesunku nuspėti, kas labiausiai plojo katučių tarp kolegų. Situacija įdomi: visas palydas organizavo E. Košys, todėl tikėtina, kad kontrabandinių krovinių - taip pat. Tačiau vyr. inspektoriaus nebuvo tarp teisiamųjų.
E. Košys:
- Aš buvau vienas sąžiningiausių policininkų. Tai liko dar nuo tarybinių laikų. Kartą man siūlė 16 000 JAV dolerių už kriminalinę spirito furos palydą, tačiau atsisakiau. Ir mano pavaldiniai dirbo sąžiningai. Mus sekė, kas tik netingėjo - ir saugumas, ir policijos ONTT, ir Žvalgybos skyrius. Vyrai dirbo laisvu nuo budėjimo metu, už tai jiems būdavo mokama papildomai - tai atsispindi algalapiuose. Aš manau, kad policininkų kaltės įrodymų byloje praktiškai nėra. Kodėl tie gudrūs saugumiečiai nesulaikė jų iškart po vadinamojo nusikaltimo padarymo - juk tokią galimybę turėjo? Aš nesu joks įslaptintas liudytojas "Viduklė", o jei ir būčiau, tai kaip jūs apie tai sužinotumėte?
"Mus nuteisti lengviausia"
Antanas Norvaišas, nuteistas policininkas:
- Mes ir nežinojom, kieno krovinius lydim. Žinojom, kad tai spiritas arba cigaretės. Reikėjo papildomo uždarbio - laisvu nuo budėjimo metu ir važiavom. Kartais tos palydos ir parą užtrukdavo, nes seni rusiški vilkikai nuolat lūždavo, sproginėdavo padangos. Už vieną tokią palydą Košys duodavo kiekvienam iš mūsų po 50 JAV dolerių. Nieko čia nuostabaus, tada visi taip dirbdavo. Iš atlyginimo juk nepragyvensi, o man dar namą kapitališkai remontuoti, įrengti reikėjo. Kol tų palydų nebuvo, laisvu laiku eidavau į miestą patruliuoti - vis papildomai litas kitas. Mes, eiliniai, lipdavom į tuos kamazus ir sėsdavom šalia vairuotojo, o mūsų vyresnysis važiuodavo priekyje tarnybine mašina. Tada irgi taip buvo - pasitikom krovinį uoste ir palydėjom iki Saločių. Taip likau nesupratęs, už ką nuteisė. Gal tas krovinys grįžo atgal? Teismas man 36 000 litų baudos skyrė. Paskutiniojo nuosprendžio nebeskundėm, nes nebeliko pinigų advokatui samdytis. Nuo Naujųjų metų pradėsiu pensiją gauti, bus lengviau. O dėl tos "juodosios kasos", tai nieko man niekas nesakė, gal tokia ir buvo.
Nuteistas policininkas Redas Marčiukaitis:
- Aš irgi gaudavau iš Košio po 50 dolerių - kaip ir visi. Mes išvažiuodavom į uostą ir naktį - kada tiktai vežėjas paskambina, tada ir važiuojam. Už tą paslaugą mums ir mokėdavo. Aišku, viskas būdavo derinama su Košiu, o ne su mumis, eiliniais. Jis ir pats su "Volvo" palydose dalyvavo, bet tik tose, kur vilkikai būdavo vakarietiški. Jie beveik negenda, tai greit ir nuvažiuoja iki Saločių. O kai būdavo rusiški mazai ir kamazai, tai jau mums, eiliniams, tekdavo lydėti. Tokie kartais 100 kilometrų kone 10 valandų važiuodavo - tai kuris sugenda, tai padanga sprogsta. Mus nuteisė, niekas nenorėjo domėtis, kaip iš tikrųjų ta kontrabanda Lietuvoje nusėda. O mes žinom. Buvo ne kartą - nulydi iki Saločių muitinės, paskui grįždamas užsuki į kokią kavinę pavalgyti. Žiūrėk, jau lekia pro šalį atgal tos pačios "furos", kurias ką tik "pridavėm". Mus, eilinius policininkus, pasodinti labai lengva.
