Pavargo gyventi
Tą saulėtą vasaros dieną pensininkė Valentina Tarasovna (visų veikėjų vardai - pakeisti) nutarė pasikarti. Iš pat ryto susitvarkė namus, apėjo giminaičius ir paprašė vakare pas ją ateiti. "Kodėl?" "Ateisite, sužinosite!" - pažadėjo mįslingai. Po to nuėjo į miestelyje esančią pirtį, nusimaudė, persirengė švariais drabužiais. Grįžtant namo kelią jai perbėgo juoda katė. "Blogas ženklas", - pamanė Valentina ir jos nuotaika subjuro, bet tai, ką buvo suplanavusi, nutarė įvykdyti. Iš krepšio išsiėmė jau paruoštą virvele ir ėmė ieškoti patogaus skersinio...
Sukliudė kamynė
Kai buvo gerokai jaunesnė, Valentina Tarasovna buvo linksma, draugiška moteris. Tačiau bėgant metams - Valentinai beveik 80 metų - ėmė kankinti įvairios negalios, o moteris niekaip negalėjo su tuo susitaikyti. Vyras seniai mirė, dukra su šeima gyveno atskirai, o Valentina viena "karaliavo" sename dideliame name.
Ne kartą moteris skundėsi artimiesiems gyvenimu: "Na, koks čia gyvenimas, jei sveikata vis prastyn, - sakė ji. - Mirti noriu. Nenoriu, kad kam nors reiktų apie mane šokinėti, prižiūrėti... Tikrai ką nors pasidarysiu. Pinigai štai ten, skrynioje, pasiimsite..."
... Ir štai tą saulėtą dieną, grįžusi po pirties, Valentina Tarasovna pririšo ant skersinio virvę ir užsilipo ant kėdės. Beliko tik įkišti galvą į kilpą, ir tuo metu į Valentinos duris pasibeldė kaimynė.
- Juoda katė! Ir netikėk paskui prietarais, - sumurmėjo Valentina Tarasovna.
Tą vakarą susirinkusiems artimiesiems senoji pažadėjo:
- Nepavyko pasikarti, tai nusiskandinsiu. Kaip Niurka neseniai...
Giminaičiai ramino Valentiną, nepatarė skandintis. Girdi, neras kūno, tai nė kapo nebus - kur reikės paverkti...
- Bet Niurką tai surado! - nepasidavė senoji.
Kurį laiką giminaičiai nenuleido nuo Valentinos Tarasovnos akių. Gydytojai paskyrė raminamųjų ir atrodė, kad moteris pamiršo savo ketinimus.
Grįžo kareivis iš karo
Vasilijus Buldakovas, gimęs ir augęs šiame nedideliame Krasnoborsko miestelyje (Rusija, Archangelsko sritis), ilgą laiką gyveno Izraelyje. Tarnavo spec. dalinyje, kariavo su arabais. Atrodė grėsmingai - jo kūnas buvo nusėtas randais nuo sprogmenų skeveldrų ir chirurgų skalpelio, o jei prasižiodavo, tai pasipildavo keiksmai. Net jaunutės pardavėjos būdavo iškeikiamos, jei nemandagiai aptarnaudavo. Grįžęs į gimtinę 40 metų su trupučiu, prisiglaudė pas savo vyriausiąjį sūnų iš pirmos santuokos. Dirbdavo lentpiūvėse, kurių čia buvo daugybė. Dažnai užmesdavo už lūpos ir keldavo triukšmą, tad ne itin buvo mėgstamas tiek kamynų, tiek darbdavių. Jaunystėje porą kartų Vasilijui teko pasėdėti už chuliganizmą, todėl miestelyje jo visi privengė. Jis ir pats su niekuo į jokias draugystes nesileido, atvirai šaipydavosi iš vietinių gyvenimo būdo.
Susitiko du vienišiai
Valentina Tarasovna, eidama apsipirkti ar šiaip pasivaikščioti, niekada neėmė lazdos. Labai jai nesinorėjo atrodyti visiška klipata. Sykį paslydo ant šlapio molio ir pargriuvo. Kaip tik šalia pasipainiojo Vasilijus, kuris padėjo moteriškei pasiekti namus.
Taip jiedu susidraugavo ir Vasilijus ėmė dažnai užsukti pas Valentiną arbatos išgerti ar tiesiog paplepėti. Ji kartais pavalgydindavo savo gamintomis sriubomis, o jis - padėdavo buityje. Kartais, kai Vasilijaus sūnus susirado merginą ir atsivesdavo ją nakčiai, Vasilijus pasilikdavo pas Valentiną nakvoti. "Dar bėgs į mišką "laisvo ploto" ieškoti, o ten - pakaruoklis kabo!"- šaipydavosi jis.
Kartais pas Valentiną užėję kaimynai matydavo tokį vaizdą: ašaromis apsipylęs Vasilijus su visomis smulkmenomis pasakodavo apie savo gyvenimą ir karo baisumus, kuriuos jam teko išgyventi kariaujant su arabais.
- O žmones tu žudei? - kartą paklausė Valentina. - O kaipgi!
Dabar sunku nuspėti, kokiais žodžiais Valentina Tarasovna įtikino Vasilijų padėti jai atsisveikinti su šiuo pasauliu. Neaišku ir ką kalbėjo Vasilijus. Iš tardymo metu surinktos medžiagos aišku tik tiek, kad Vasilijus ilgai nesutiko ir prašė "tetą Valią" (taip savo parodymuose ją vadino) dar pagyventi.
Už pagalbą - belangė
Kai Valentiną Tarasovną rado mirusią, niekas iškarto nė neįtarė, kad ji nužudyta. Senutė gulėjo ant sofos, su sukryžiuotomis ant krūtinės rankomis, apsirengusi švariais marškiniais. Tik patyrusio daktaro akis pastebėjo nedidelę žaizdelę kairėje krūtinės pusėje.
Vasilijų sulaikė tą pačią dieną. Įtariamasis iš karto prisipažino - tai jis nužudė "tetą Valią". Tik jis to nenorėjęs, bet ji labai prašiusi.
Buvo galima įtarti, jog Vasijus senutę nužudė dėl kokios nors kitos priežasties, bet net ir artimi moters giminaičiai buvo įsitikinę, kad vyras sako tiesą. Dar iki pažinties su Vasilijumi, kaip sakė artimieji, Valentina Tarasovna ieškojo žmogaus, kuris galėtų ją už tam tikrą atlygį... nužudyti Net ir skelbimą į laikraštį norėjo duoti. Senutei buvo paaiškinta, jog tokio ji neras. Bet, kaip sakoma, kas ieško, tas suranda.
... Vasilijus pagaliau sutiko išpildyti Valentinos prašymą, bet tik kai bus labai girtas. Tą dieną moteris davė jam pinigų degtinei ir dar 5980 rublių padėjo ant stalo - kaip atlygį už paslaugą.
Po to nuėjo į pirtį, nusiprausė, švariai persirengė. Bet Vasilijaus vis nebuvo. Tuomet Valentina nuėjo į bendrabutį jo ieškoti. Kaimynai matė. kaip senutė grįžo, o po kurio laiko atėjo ir Vasilijus.
Ekspertai nustatė, kad Valentina iš pradžių buvo apsvaiginta, neteko sąmonės. Tik po to Vasilijus pasiėmė virtuvinį peilį... Atlikęs "darbą", Vasilijus niekur nieko neieškojo - pasiėmė padėtą "honorarą" (nužudytosios artimieji vėliau rado beveik 80 000 rublių, skirtų laidotuvėms), pakelį makaronų, velionės šukas atminimui ir peilį.
Per tardymą Vasilijus pareiškė, kad jei tą padaryti būtų paprašęs koks nors kitas žmogus, jis nė už ką nebūtų sutikęs, tačiau "teta Valia" jam buvo kaip motina, kuri jį suprato ir užjautė, todėl jis negalėjo neišpildyti jos prašymo.
Vasilijų nuteisė 9 metams nelaisvės.
Savižudybės dažnos
Šiame nedideliame Krasnoborsko miestelyje savižudybės - vos neįprastas dalykas (o Archangelsko sritis tuo net pirmauja Rusijoje). Ypač "madinga" kartis.
Netikėtai dingo pensininkė Praskovja. Iš pradžių manyta, kad pas savus į miestą išvažiavo. O čia vienas bernelis iš armijos grįžo. Pasitiko jį mergina ir pasuko abu į beržynėlio tankmę... Tik žiūri - pačioj tankmėj bobulė kabo, batas nuo kojos nusmukęs, juodas pirštas kyšo...
Kita moteriškė atėjo į polikliniką: "Kažkur va čia šoną skauda..." Gydytojai apžiūrėjo, pečiais patraukė, jokios ligos nenustatė. O viena sanitarė prasitarė, kad greičiausiai jai - vėžys. Moteris grįžo namo, paverkė pas kaimynę ir parašė dukrai laiškelį: "Kai grįši, pasišildyk sriubą. Kai pavalgysi, ateik į malkinę". Dukra pavalgė, nuėjo į malkinę, o ten - motina kabo! Apmaudžiausia, kad skrodimas parodė, jog jokiu vėžiu motina nesirgo...
